UROGENITALINĖ TUBERKULIOZĖ: PATOFIZIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Ieva Šliuožaitė, Benas Kreišmonas, Neringa Česnauskienė Abstract Tuberkuliozė, kurią sukelia Mycobacterium tuberculosis, yra aktuali problema medicinoje. Viena iš pagrindinių ekstrapulmoninių tuberkuliozės lokalizacijų yra uroge­nitalinė tuberkuliozė. Urogenitalinė tuberkuliozė gali pasireikšti nespecifiniais simptomais arba išlikti besimp­tomė, todėl neretai ji yra nepastebima. Vėlyva šios ligos diagnostika ir gydymas gali sukelti negrįžtamą audinių ir organų pažeidimą ar lėtinį inkstų…

KALCIFILAKSIJA: ETIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Jogailė Butauskaitė Abstract Kalcifilaksija yra pavojinga gyvybei komplikacija, daž­niausiai susijusi su lėtine inkstų liga (LIL) ir atsirandanti dėl odos ir riebalinio audinio kraujagyslių kalcifikacijos. Dažniausiai siejama su LIL, ši būklė gali pasireikšti ir sergantiesiems ūminiu inkstų pažeidimu. Literatūroje iš­skiriama ir ne nefrogeninės kilmės kalcifilaksija. Aukšti mirtingumo nuo kalcifilaksijos rodikliai pabrėžia anks­tyvos diagnostikos svarbą. Tyrimo tikslas…

NEUROVAIZDINIAI IR LABORATORINIAI ALZHEIMERIO LIGOS DIAGNOSTIKOS METODAI: MRT, PET, LIKVORO IR KRAUJO TYRIMAI BEI JŲ PRITAIKYMAS

Edvinas Amankulovas, Saulius Lukoševičius Abstract Alzheimerio liga yra progresuojanti neurodegeneracinė būklė, sukelianti kognityvinių ir funkcinių gebėjimų nykimą ir mirtį. Pagrindiniai patologiniai pokyčiai yra amiloido–β (Aβ) baltymo plokštelės ir tau baltymo neuro­fibriliniai raizginiai, pažeidžiantys nervinių ląstelių jung­tis. Alzheimerio ligos diagnostikai naudojami pozitronų emisijos tomografijos (PET), magnetinio rezonanso to­mografijos (MRT) bei laboratoriniai tyrimai, kurie leidžia aptikti ir…

LĖTINIS HEPATITAS B: EPIDEMIOLOGIJA, TRANSMISIJA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS

Emilija Rožankevičiūtė Abstract Lėtinė hepatito B infekcija yra sunki našta sveikatos sistemai pasauliniu mastu. Beveik trečdalis milijardo gy­ventojų yra arba buvo paveikti ligą sukeliančio patogeno. Nors daugelis pasaulio šalių į valstybines imunoprofilak­tikos programas yra įtraukusios vakciną nuo hepatito B viruso, vis dar yra tam tikrų regionų, kuriuose skiepijimo aprėptys išlieka pernelyg mažos, o naujų atvejų…

LĖTINIS BRONCHITAS: KLINIKINIAI POŽYMIAI, DIAGNOSTIKA, GYDYMO BŪDAI

Patricija Griškutė Abstract Lėtinis bronchitas – tai lėtai prasidedantis ir progresuo­jantis difuzinis bronchų gleivinės uždegimas. Riziką sirgti lėtiniu bronchitu didina rūkymas, oro užterštumas, a1-antitripsino stoka, nuolat pasikartojančios infekci­nės plaučių ligos bei prasta mityba. Sergantieji lėtiniu bronchitu dažniausiai skundžiasi dusuliu. Lėtinio bron­chito diagnostikai atliekama spirometrija, krūtinės ląs­tos rentgeninis tyrimas, bendras kraujo ir kraujo dujų tyrimas, citologinis…

KOVA SU LAIMO LIGA: DIAGNOSTIKA, GYDYMAS IR VAKCINAVIMO PERSPEKTYVOS

Augustina Tamošiūnaitė, Justas Adomas Lukoševičius, Milda Karnaševičiūtė Abstract Laimo ligos plitimas ir jos pasekmės išlieka rimta visuo­menės sveikatos problema. Šiuo metu vienintelė apsauga nuo Laimo ligos − visuomenės sąmoningumas. Svarbu vengti endeminių zonų, miškingų vietovių ir aukštų žo­lynų, naudoti repelentus, grįžus iš lauko apžiūrėti rūbus ir kūną. Ypač svarbus ankstyvas ir tikslingas ligos dia­gnozavimas, siekiant…

VAZOPLEGINIS SINDROMAS: ETIOPATOGENEZĖ, RIZIKOS VEIKSNIAI, DIAGNOSTIKA BEI GYDYMO GALIMYBĖS

Verner Šneider, Eglė Gulbinaitė, Edvin Šneider Abstract Vazopleginis sindromas yra distribucinio tipo šokas, at­sirandantis po dirbtinės kraujo apytakos taikymo nuo 5 iki 44 proc. pacientų. Šios būklės patofiziologija susideda iš daugelio veiksnių: sisteminio uždegiminio atsako, ka­techolaminų, antidiuretinio hormono ir angiotenzino II santykinio nepakankamumo, perteklinės azoto oksido sintezės bei glikokalikso pažaidos. Diagnostika remiasi centrinės hemodinamikos parametrais:…

VAIKŲ SMEGENŲ KRAUJOTAKOS SUTRIKIMAI PO COVID-19 INFEKCIJOS

Jogailė Markevičiūtė, Gabrielė Lisauskaitė Abstract Vaikų išeminis insultas, susijęs su COVID-19 infekcija, yra reta, tačiau grėsminga būklė. Tyrimo tikslas buvo išanalizuoti mokslinius straipsnius, kuriuose aprašomi vaikų išeminiai insultai po COVID-19 infekcijos, aptarti jų diagnostikos bei gydymo galimybes. Straipsnyje patei­kiami tyrimo rezultatai parodė, kad COVID-19 infekcija gali sukelti stiprią uždegiminę organizmo reakciją, didi­nančią trombozių ir insulto…

KASOS VĖŽYS: EPIDEMIOLOGIJA, RIZIKOS VEIKSNIAI, DIAGNOSTIKA IR CHIRURGINIAI GYDYMO BŪDAI

Beata Kirstukaitė Abstract Kasos vėžys yra vienas iš agresyviausių onkologinių susirgimų, turintis aukštus mirtingumo rodiklius. Pa­grindiniai rizikos veiksniai, lemiantys ligos atsiradimą, yra rūkymas, nutukimas, cukrinis diabetas bei genetinė predispozicija. Ankstyva kasos vėžio diagnostika sudė­tinga, todėl liga dažniausiai diagnozuojama vėlyvose stadijose. Kasos vėžio diagnostika apima vaizdo tyrimus ir specifinį kraujo serumo žymenį CA19-9. Chirurginis gydymas užtikrina…

CHLAMIDIOZĖ: ETIOLOGIJA, PATOGENEZĖ, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Austėja Šakaitytė, Lina Martinėlė, Tadas Raudonis Abstract Chlamidiozė yra dažniausia lytiškai plintanti infekcija visame pasaulyje, kurią sukelia Chlamydia trachomatis bakterija. Infekciją perduoda sergantis žmogus tiesioginio kontakto būdu, dažniausiai lytiniu ir perinataliniu. Jautriausias ir specifiškiausias diagnostikos metodas yra nukleorūgščių amplifikacijos tyrimas, atliekamas iš šlapimo vyrams ir iš endocervikalinio arba makšties tepinėlio moterims. Rekomenduojamas gydymas yra 100…

GLAUKOMA ŠEIMOS GYDYTOJO PRAKTIKOJE

Kotryna Simonavičiūtė Abstract Glaukoma − tai lėtai progresuojanti optinio nervo degeneracinė liga, sukelianti visišką ar dalinį aklumą žmonėms visame pasaulyje. Ši liga klastinga, nes dažniausiai nepasireiškia jokiais simptomais ir diagnozuojama jau pažengusioje stadijoje. Regėjimo išsaugojimui ir geresnei gyvenimo kokybei ypač svarbi ankstyva ligos diagnostika. Šeimos gydytojas, atsižvelgęs į anamnezės duomenis, žinodamas rizikos veiksnius, pasitelkęs klinikinio…

DEPERSONALIZACIJOS IR DEREALIZACIJOS SINDROMAS: NUO ĮTARIMO IKI ATPAŽINIMO. DIAGNOSTIKOS IŠŠŪKIAI

Gabrielė Petrauskaitė, Miglė Vilniškytė, Alvydas Navickas Abstract Depersonalizacijos ir derealizacijos sindromas yra disociacinis sutrikimas, kurio metu pasireiškia depersonalizacija ir (arba) derealizacija, dėl kurių pacientams pablogėja gyvenimo kokybė. Tai retas sutrikimas, kurio paplitimas siekia maždaug 1 proc. bendrosios populiacijos, tačiau pavieniai depersonalizacijos ir derealizacijos epizodai pasireiškia dažnai. Šio sindromo diagnostiką sunkina subjektyvūs simptomai, panašūs į kitų…