VISUOMENĖJE ĮGYTA PNEUMONIJA VAIKAMS: SUKĖLĖJŲ SPEKTRAS IR POKYČIAI 2018-2024 METŲ LAIKOTARPIU

Ūminės kvėpavimo sistemos ligos yra dažniausia vaikų hospitalizacijos priežastis, o viena pavojingiausių – visuomenėje įgyta pneumonija (VĮP). Sergamumo ir mirštamumo nuo šios ligos rodikliai, priklausomai nuo daugelio veiksnių, kinta, tačiau VĮP išlieka reikšminga visuomenės sveikatos problema.

Tikslas. Nustatyti VĮP epidemiologijos, etiologijos ir klinikinės eigos ypatumus 2018-2024 metais, remiantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos (LSMUL KK VLK) duome­nimis.

Tyrimo metodai. Retrospektyvinio tyrimo metu buvo išanalizuotos 692 vaikų, gydytų dėl VĮP 2018–2024 m. LSMUL KK VLK, ligos istorijos. Duomenys buvo lygi­nami tarp skirtingų vaikų amžiaus grupių (nuo 1 mėn. iki 2 metų; nuo 2 iki 7 metų; nuo 7 iki 18 metų) ir skirtingų laikotarpių, atsižvelgiant į COVID-19 pandemijos eigą Lietuvoje (2018–2019 m.; 2020–2022 m.; 2023–2024 m.). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 30.0 versiją. Duomenų skirtumai buvo laikomi statistiš­kai reikšmingais, kai p < 0,05.

Rezultatai. Pandemijos laikotarpiu (2020–2022 m.) LSMUL KK VLK buvo gydyta statistiškai reikšmin­gai mažiau vaikų, sergančių VĮP, nei prieš pandemiją (2018–2019 m.) ir po jos (2023–2024 m.) – atitinkamai 95, 253 ir 344 vaikai (p < 0,001). Mokyklinio amžiaus vaikai (nuo 7 iki 18 metų) statistiškai reikšmingai daž­niau sirgo popandeminiu laikotarpiu, palyginti su anks­tesniais laikotarpiais (p < 0,001). M. pneumoniae su­keltų atvejų dažnis buvo statistiškai reikšmingai didesnis po pandemijos (26,5 %), palyginti su priešpandeminiu (11,1 %) ir pandemijos laikotarpiu (6,3 %) (p < 0,001). Vaikams nuo 2 iki 7 metų M. pneumoniae sukeltų VĮP atvejų skaičius buvo didesnis po pandemijos (26,0%) nei prieš pandemiją (8,0%, p = 0,003). Maždaug trečda­liui vaikų (30,9%) tiriamuoju laikotarpiu pasireiškė bent viena komplikacija. Dažniausios komplikacijos buvo hipovolemija (32%), ūminis kvėpavimo nepakankamu­mas (ŪKN) (32%) ir parapneumoninis pleuritas (29%). ŪKN dažniau pasireiškė pandemijos metu (17,9%) ir po pandemijos (15,1%), palyginti su priešpandeminiu lai­kotarpiu (6,7%, p = 0,002), o parapneumoninis pleuritas reikšmingai dažniau nustatytas po pandemijos (11,9%), nei prieš pandemiją (5,5%, p = 0,022). Vaikams iki 2 metų ŪKN dažniau pasireiškė pandemijos laikotarpiu (21,4%) nei prieš pandemiją (6,5%, p = 0,011), o pa­rapneumoninis pleuritas dažniau nustatytas po pande­mijos (8,1%) nei priešpandeminiu laikotarpiu (0,7%, p = 0,013). Koinfekcija atipinėmis bakterijomis arba vi­rusinėmis infekcijomis buvo susijusi su reikšmingai il­gesne hospitalizacijos trukme (atitinkamai p < 0,001 ir p = 0,014) bei dažnesniu ŪKN pasireiškimu (atitinkamai p = 0,006 ir p<0,001). Vaikams, kuriems patvirtinta vi­rusinė koinfekcija, komplikacijos išsivystė reikšmingai dažniau (48,8%) negu sirgusiems VĮP be koinfekcijos (29,8 %, p = 0,011). Be to, pacientai, kuriems buvo nu­statyta koinfekcija atipinėmis bakterijomis, stacionare karščiavo vidutiniškai viena diena ilgiau nei tie, kurie šios koinfekcijos neturėjo (p < 0,001).

Išvados. 1. COVID-19 pandemijos laikotarpiu dėl VĮP hospitalizuotų vaikų skaičius buvo reikšmingai mažesnis nei prieš pandemiją, tačiau po pandemijos jis padidėjo ir viršijo ikipandeminį lygį, ypač tarp mokyklinio amžiaus vaikų. 2. Popandeminiu laikotarpiu reikšmingai padau­gėjo M. pneumoniae sukeltų VĮP atvejų, ypač nuo 2 iki 7 metų amžiaus vaikų grupėje. 3. VĮP, komplikuota ŪKN, dažniau pasireiškė COVID-19 pandemijos metu ir po jos, o komplikacija parapneumoniniu pleuritu reikšmingai dažniau nustatyta po pandemijos, ypač vaikams iki 2 metų. 4. Koinfekcijos atipinėmis bakterijomis ir virusinė­mis infekcijomis, sergant VĮP, buvo susijusios su ilgesne hospitalizacijos ir karščiavimo trukme bei dažnesnėmis komplikacijomis, ypač ŪKN.