Raimondas Buckus, Neringa Buckutė, Rasa Barčytė, Juozas Raistenskis

Abstract

Kiekvienas žmogus, sveikas ar turintis negalią, pagal galimybes privalo užimti deramą vietą visuomenėje ir gerai joje jaustis. Lietuvos Respublikos švietimo įsta­tyme (2011 m.) nurodytas tikslas − išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, padėti įsisavinti žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, užtikri­nant valstybinės kalbos, užsienio kalbų ir gimtosios kal­bos mokėjimą, informacinį raštingumą, taip pat šiuolai­kinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi.1 Visi asmenys, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, turi teisę būti ugdomi ir integruojami į visuomenę.

Vaikų ligoninėje 2020 m. vasario – kovo mėnesiais at­liktas tyrimas, kurio tikslas − nustatyti 5-7 ir 8-10 metų vaikų, turinčių specifinį mišrų raidos sutrikimą, savaran­kiškumo lygį, vertinant pagal amžių. Vertinimo priemo­nės: savarankiškumo vertinimo WeeFIM testas ir pagal Kanados veiklos modelį sudaryta ir modifikuota Kana­dos veiklos anketa.

Tyrimo duomenys parodė, kad 5-7 ir 8-10 metų vaikų, kuriems diagnozuotas specifinis mišrus raidos sutrikimas, didžiausios savarankiškumo problemos yra asmens hi­gienos ir maudymosi (šluostymas rankšluosčiu, galvos plovimas ir plaukų šukavimas), valgymo (smulkinant maistą ir valgant šakute ir peiliu kartu, sumuštinio te­pimo ir arbatos ruošimo), apsirengimo (sagų segimo, bato raištelių rišimo, kojinių movimo ir šaliko rišimo) srityse.

Keyword(s): vaikai, ergoterapija, savarankiškumas, veikla, specifinis mišrus raidos sutrikimas.

DOI: 10.35988/sm-hs.2022.046
Full TextPDF

Back