Abstract
Vazopleginis sindromas yra distribucinio tipo šokas, atsirandantis po dirbtinės kraujo apytakos taikymo nuo 5 iki 44 proc. pacientų. Šios būklės patofiziologija susideda iš daugelio veiksnių: sisteminio uždegiminio atsako, katecholaminų, antidiuretinio hormono ir angiotenzino II santykinio nepakankamumo, perteklinės azoto oksido sintezės bei glikokalikso pažaidos. Diagnostika remiasi centrinės hemodinamikos parametrais: vidutiniu arteriniu spaudimu, širdies indeksu, sisteminiu kraujagyslių pasipriešinimu bei tradicinio gydymo neefektyvumu. Rizikos veiksniai yra vyresnis amžius, bloga kairiojo skilvelio funkcija, operacijos trukmė, tam tikrų vaistų vartojimas ir lėtinės ligos. Vazopleginio sindromo gydymui reikia taikyti infuzoterapiją, katecholaminus, antidiuretinį hormoną bei gliukokortikosteroidus. Yra ir kitų gydymo galimybių, kurių efektyvumą dar reikės įrodyti didelio masto tyrimais.
Keyword(s): vazopleginis sindromas, vazopleginis šokas, dirbtinė kraujo apytaka, patofiziologija, diagnostika, gydymas.
DOI: 10.35988/sm-hs.2024.307
Full Text: PDF