SLAUGOS STUDIJŲ PROGRAMOS STUDENTŲ EMOCINĖ KOMPETENCIJA IR JOS UGDYMO SVARBA: MOKSLINĖS LITERATŪROS ANALIZĖ

Emocinė kompetencija yra viena svarbiausių slaugos stu­dentų profesinio pasirengimo sudedamųjų dalių, lemianti gebėjimą efektyviai reaguoti į stresines situacijas, kurti konstruktyvius tarpasmeninius santykius ir užtikrinti kokybišką pacientų priežiūrą.

Tikslas. Išanalizuoti slaugos studijų programos studentų emocinės kompetencijos dimensijų turinį ir jų reikšmę slaugos studentų profesiniam rengimui.

Metodai. Tyrimas atliktas taikant dedukcinę teminę litera­tūros analizę, naudojant tarptautinius mokslinius straips­nius, publikuotus PubMed, Scopus, ScienceDirect ir El­sevier. Analizei pasirinkti 53 recenzuojami moksliniai straipsniai, prieinami viso teksto formatu nemokamai arba universiteto duomenų bazėse, publikuoti per pas­taruosius dešimt metų, nagrinėjantys emocinę kompe­tenciją slaugos ugdymo ar sveikatos priežiūros studijų kontekste. Atmesti šaltinių dublikatai.

Rezultatai. Literatūros analizė parodė, kad savęs su­vokimas laikomas emocinės kompetencijos pagrindu, o gebėjimas reguliuoti emocijas siejamas su profesio­nalaus elgesio palaikymu ir pacientų saugumo užtikri­nimu. Empatija skatina pasitikėjimu grįstų santykių kū­rimą ir mažina stresą, savimotyvacija palaiko nuoseklų tikslų siekimą ir atsparumą stresinėms situacijoms, o santykių valdymas užtikrina efektyvų komandinių si­tuacijų valdymą ir konfliktų sprendimą. Atlikta ana­lizė leidžia teigti, kad visų penkių emocinės kompeten­cijos dimensijų integracija studijų procese yra būtina slaugos studentų profesiniam pasirengimui ir kliniki­nės praktikos kokybei. Sistemingas emocinės kompe­tencijos ugdymas gali būti susijęs su didesniu studentų psichologiniu atsparumu ir efektyvesne profesine kompetencija teikiant sveikatos priežiūros paslaugas.

Išvados. Atlikus mokslinės literatūros šaltinių analizę galima teigti, kad M.A.R. da Veiga Branco emocinės kompetencijos modelis ypatingas tuo, kad integruoja intrapersonalines (savęs suvokimas, emocijų valdymas ir savimotyvacija) ir interpersonalines emocinės kom­petencijos dimensijas (empatija ir santykių valdymas). Visos dimensijos grindžiamos emocinių įgūdžių vys­tymo/lavinimo principais, todėl sudaro pagrindą bendram emocinės kompetencijos supratimui akademiniame ir klinikiniame slaugos ugdymo kontekste. Išvardytos in­trapersonalinės dimensijos sudaro pagrindą nuosekliam užsibrėžtų profesinių tikslų siekiui, studentų emociniam atsparumui, padeda efektyviai reaguoti į klinikines situ­acijas ir išlaikyti profesionalumą stresinėje aplinkoje. Interpersonalinės dimensijos stiprina būsimų slaugytojų gebėjimus efektyviai bendrauti ir bendradarbiauti koman­doje, kurti pasitikėjimu grįstus santykius, bei užtikrinti pacientų priežiūros kokybę.