PRIEŠIRDŽIŲ VIRPĖJIMO PATOGENEZĖS ASOCIACIJA SU ANTRINE ARTERINE HIPERTENZIJA DĖL FEOCHROMOCITOMOS

Arterinė hipertenzija yra dažniausias etiologinis prie­širdžių virpėjimo rizikos veiksnys, lemiantis širdies po­kyčius, skatinančius prieširdžių virpėjimą: struktūrinius prieširdžių miokardo pokyčius, prieširdžių dilataciją ir prieširdžių virpėjimo substrato vystymąsi. Didžioji ar­terinės hipertenzijos dalis (apie 95%) yra esencialinė hi­pertenzija, tačiau hipertenzija taip pat gali būti sąlygota ir antrinių priežasčių, pavyzdžiui, feochromocitomos, kurios klastinga klinika ir diagnostika. Feochromocito­mos išskiriami metanefrinai lemia arterinę hipertenziją, kuri, sukeldama struktūrinę prieširdžių remodeliaciją, skatina prieširdžių kardiomiopatijos vystymąsi. Priešir­džių virpėjimo substrato atsiradimo patogenezė siejama su prieširdžių kardiomiopatija dėl prieširdžių miokardo struktūrinės ir elektrofiziologinės remodeliacijos, ku­rios vienas iš svarbiausių mechanizmų yra prieširdžių miokardo fibrozė, dėl kurios, pakitus elektriniam laidu­mui ir padidėjus prieširdžio miokardo heterogeniškumui, sukuriamas substratas aritmijos palaikymui prieširdžių virpėjimo atveju.