LĖTINIS HEPATITAS B: EPIDEMIOLOGIJA, TRANSMISIJA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS

Lėtinė hepatito B infekcija yra sunki našta sveikatos sistemai pasauliniu mastu. Beveik trečdalis milijardo gy­ventojų yra arba buvo paveikti ligą sukeliančio patogeno. Nors daugelis pasaulio šalių į valstybines imunoprofilak­tikos programas yra įtraukusios vakciną nuo hepatito B viruso, vis dar yra tam tikrų regionų, kuriuose skiepijimo aprėptys išlieka pernelyg mažos, o naujų atvejų skaičius didėja. Dažniausiai tokie regionai apima besivystančias šalis, kuriose infekcija perduodama perinataliniu būdu arba ankstyvoje vaikystėje. Toks viruso plitimo kelias kasmet didina mirčių skaičių. Lėtinio hepatito B įtarimas, ankstyva diagnostika ir priešvirusinių medikamentų sky­rimas gali sulėtinti ligos eigą. Nors taikant šiuolaikinius gydymo metodus neįmanoma pasiekti viruso eliminaci­jos ir visiško pasveikimo, vaistų vartojimas gali pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, prailginti išgyvenamumą bei atitolinti sunkių ligos komplikacijų, įskaitant cirozę ar hepatoceliulinę karcinomą, pasireiškimą. Siekiant padi­dinti funkcinio pasveikimo, apibrėžiamo kaip hepatito B paviršiaus antigeno (HBsAg) paciento kraujyje neaptiki­mas, dažnį, kuriami nauji gydymo metodai ar taikomos esamų vaistų kombinacijos.