TYLIOJO SINUSO SINDROMAS: PATOFIZIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Tyliojo sinuso sindromas yra reta klinikinė būklė, kuriai būdinga savaiminė viršutinio žandikaulio ančio atelektazė ir akiduobės dugno remodeliacija. Sindromas pasireiškia palaipsniui atsirandančiu enoftalmu ir (arba) hipoglobusu, nesant akiduobės traumos (įskaitant operacijas) ar anks­tesnių sinusų ligos simptomų. Pagrindinis patofiziologinis mechanizmas yra osteomeatalinio komplekso obstrukcija. Susiaurėjus natūraliai viršutinio žandikaulio ančio angai, vystosi sinuso hipoventiliacija ir kaupiasi išskyros. Žan­dinio ančio prieangyje dėl sekreto reabsorbcijos susidaro subatmosferinis slėgis, sukeliantis sinuso subliūškimą ir ipsilateralinės akiduobės dugno įlinkimą į vidų. Di­agnozė įtariama kliniškai, tačiau patvirtinama radiolo­giškai. Kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimas leidžia vizualizuoti viršutinio žandikaulio ančio sienelių įtrau­kimą į vidų, sumažėjusį jo tūrį ir drumstumą. Pagrindinis gydymo metodas yra funkcinė endoskopinė prienosinių ančių operacija, kuria siekiama sumažinti obstrukciją ir atkurti sinuso ventiliaciją. Jei oftalmologiniai defektai išlieka, atliekama akiduobės dugno rekonstrukcija. Nors tyliojo sinuso sindromas pasitaiko retai, jis yra kliniškai reikšmingas, o ankstyva diagnozė ir gydymas gali apri­boti chirurginę intervenciją iki endoskopinių procedūrų ir padėti išvengti akiduobės komplikacijų.