IŠPLĖSTINĖS PRAKTIKOS SLAUGYTOJŲ KOMPETENCIJŲ TOBULINIMO IR SAVARANKIŠKOS PRAKTIKOS IŠŠŪKIAI LIETUVOJE

Lietuvoje slaugos profesija sparčiai vystosi, o išplėsti­nės praktikos slaugytojai (IPS) vis labiau įsitvirtina kaip svarbi sveikatos priežiūros sistemos dalis. Jų svarba at­siskleidžia gebėjime teikti pažangią slaugos priežiūrą ir spręsti sudėtingas klinikines situacijas. Nepaisant to, jų kompetencijų ugdymas susiduria su reikšmingais iššū­kiais – ribota specializuotų mokymų pasiūla, finansinių ir organizacinių išteklių trūkumas bei nepakankamas profesinis pripažinimas. Šie iššūkiai stabdo IPS profe­sinį augimą ir riboja jų galimybes teikti kokybišką svei­katos priežiūrą.

Tyrimo tikslas. Išanalizuoti išplėstinės praktikos slaugy­tojų kompetencijų tobulinimo iššūkius Lietuvoje.

Medžiaga ir metodai. Tyrimo tikslui pasiekti buvo atliktas kokybinis tyrimas, naudojant pusiau struktūrizuotą in­terviu metodą. Tyrime dalyvavo 10 išplėstinės praktikos slaugytojų, dirbančių skirtingose sveikatos priežiūros sri­tyse. Tyrimo metu buvo užduoti keturi diskusiniai klau­simai apie profesinių kompetencijų ugdymo problemas.

Rezultatai. Daugiau nei pusė IPS susiduria su ribota spe­cializuotų mokymų pasiūla. Respondentai dažnai teigė, jog mokymai daugiausia skiriami bendrosios praktikos slaugytojams ir neatitinka IPS poreikių. Išsiaiškinta, kad pagrindinės problemos yra finansinės kliūtys, darbdavių paramos trūkumas ir sunkumai derinant mokymus su darbo grafiku. Tarptautinis bendradarbiavimas išryškėjo kaip svarbi galimybė perimti gerąją praktiką ir stiprinti IPS pripažinimą nacionaliniu bei tarptautiniu mastu.

Išvados. Išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijų tobulinimas Lietuvoje reikalauja kompleksinio požiūrio, apimančio specializuotų mokymų plėtrą, finansinės ir organizacinės paramos stiprinimą bei tarptautinio ben­dradarbiavimo skatinimą.