AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMAI ŠEIMOS MEDICINOS PRAKTIKOJE: EPIDEMIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA, IŠŠŪKIAI

Autizmo spektro sutrikimai (ASS) yra daugelio etiolo­ginių veiksnių skatinama neurologinių raidos sutrikimų grupė. Tai platus terminas, kuris aprėpia ne vieną neuro­loginį raidos sutrikimą. Pasaulyje 1 iš 100 vaikų diagno­zuojamas ASS. Skaičiuojama, jog sutrikimo paplitimas didėja ir varijuoja priklausomai nuo įvairių veiksnių [6]. Dėl didelio komorbidiškumo su įvairias psichikos sutri­kimais, skirtingo sunkumo simptomų ir jų raiškos ASS vertinimas ir diagnostika kelia iššūkių ne tik nervų ligų gydytojams, bet ir pirminei sveikatos priežiūros gran­džiai, šeimos gydytojams, kurie dažniausiai yra pirmieji, susiduriantys su ASS turinčiais pacientais [5]. Pagrindi­niai du kriterijai, reikalingi diagnozuojant ASS, yra soci­alinių įgūdžių, komunikacijos stoka ir vienodi, pasikar­tojantys veiksmai, ribotas interesų ratas [19]. Vystymosi sutrikimai dažniausiai pasireiškia ankstyvoje vaikystėje ir išlieka visą gyvenimą. Pirmuosius sutrikimų požymius galima pastebėti jau nuo 3 metų, tačiau dažniausiai ASS diagnozuojamas apie 7 gyvenimo metus. Ankstyvoji di­agnostika prognozuoja geresnę ligos eigą ir gerina paci­entų gyvenimo kokybę [1]. Nors duomenų ir studijų apie ASS netrūksta, tačiau atlikti tyrimai rodo, jog šeimos gy­dytojai stokoja žinių apie ASS vertinimo ypatumus, todėl diagnostika tampa vėlesnė, kartais ir netiksli. Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria šeimos gydytojai, yra didelis darbo krūvis ir laiko stoka, žinių bei įgūdžių trūkumas, ASS komorbidiškumas su kitais sveikatos sutrikimais. Šiuo metu tikslinami ASS diagnostikos kriterijai ir ieš­koma naujų diagnostikos priemonių vertinti ASS, todėl svarbu atpažinti kliūtis, sunkinančias ASS diagnostiką ir valdymą, bei plėsti žinias apie šiuos sutrikimus [21,25].