ŪMAUS GALVOS SVAIGIMO PRIEŽASTYS IR DIAGNOSTIKA PIRMINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ PRAKTIKOJE

Viktorija Krunkaitienė, Skirmantas Krunkaitis

Tyrimo tikslas − apžvelgti dažniausias galvos svaigimo priežastis, jų diagnostiką ir diferencinę diagnostiką pir­minėje sveikatos priežiūros grandyje. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros paieška, atranka ir analizė. Li­teratūros paieška atlikta elektroniniu būdu ScienceDi­rect, PubMed, UpToDate elektroninėse duomenų bazėse. Atrinkti aktualiausi ir labiausiai temą atitinkantys 29 straipsniai ir atlikta jų analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad ūmus galvos svaigimas yra sunki būklė, kuri labai vargina pacientą ir dažniausiai reikalauja greitų spren­dimų. Dažniausia galvos svaigimo priežastis yra gerybi­nis paroksizminis pozicinis vertigo (GPPV), vestibulinis neuronitas ir Menjero liga. Apžvelgiamoje literatūroje akcentuojama ligos istorijos ir tinkamo fizinio ištyrimo svarba, kadangi daugeliu atvejų galvos svaigimas būna periferinės kilmės ir gali būti diagnozuojamas neatliekant brangių instrumentinių tyrimų (tokių kaip galvos KT arba MRT), kurių atlikimas dažnu atveju būna netikslingas ir sunaudojantis daug išteklių. Tyrimų duomenimis, tinka­mai atliktas pacientų klinikinis ištyrimas yra jautrus ir pakankamai specifiškas, siekiant atmesti gyvybei grės­mingas ligas ir diagnozuoti galvos svaigimo priežastį.

Išvados. Dažniausia galvos svaigimo priežastis yra peri­ferinės kilmės, tad diagnostikai dažnai pakanka tinkamai atlikto klinikinio ištyrimo. Kiekvienas pirminės sveika­tos priežiūros grandies gydytojas turėtų tinkamai atlikti galvos svaigimu besiskundžiančio paciento ištyrimą, nes tai leidžia pakankamai tiksliai diagnozuoti galvos svai­gimo kilmę, atmesti ūmią, gyvybei grėsmingą būklę ir sutaupyti laiko bei kaštų, išvengiant brangių ir ne visada tikslingų tyrimų.