Morta Mažeikaitė
Abstract
Bipolinis afektinis sutrikimas (maniakinė depresija) yra psichikos sveikatos būklė, kuriai būdingi pasikartojantys (mažiausiai du) nuotaikos ir aktyvumo lygio pakitimo epizodai. Jų metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas (manija ar hipomanija), kartais nuotaika pablogėja, o energija bei aktyvumas sumažėja (depresija). Stipri išankstinė neigiama nuostata, stereotipinis apibūdinimas, socialinė atskirtis, statuso praradimas ir diskriminacija lėmė, jog stigmatizacija tapo viena opiausių problemų, su kuria susiduria bipoliniu afektiniu sutrikimu ir kitomis psichichikos ligomis sergantys asmenys. Šiame straipsnyje aptariamos įvairios diskriminacijos apraiškos, kurias dažniausiai patiria bipolinį afektinį sutrikimą turintys pacientai, kaip antai: ribojamos darbo galimybės bei profesinis tobulėjimas, sutrikdoma socialinė integracija, šie asmenys nepripažįstami visaverčiais bendruomenės nariais, jų šalinamasi, dažnai manoma, kad jie visą gyvenimą turi gyventi su tėvais, negali susirasti partnerio ir sukurti savo šeimos, išlaikyti stabilios finansinės padėties. Platesnius tyrimus šioje srityje sunkina psichosocialinės būsenos objektyvizavimas. Nors ilgus metus šią ligą besigydantys pacientai susilaukia daugiau negatyvaus vaizdavimo, tikėtina, jog jie turi daugiau vidinių išteklių įveikti kylančius sunkumus, nes ilgiau taiko išmoktas psichoterapijos metodikas. Pabrėžtina, kad nuolatinis, tęstinis psichiatrinio gydymo užtikrinimas, psichoterapijos užsiėmimai, šeimos palaikymas ir socialinis įsitraukimas į visuomeninę veiklą yra esminiai veiksniai, kurie neabejotinai prisideda prie sergančiųjų bipoliniu afektiniu sutrikimu gyvenimo kokybės bei klinikinės būklės gerinimo.
Keyword(s): bipolinis afektinis sutrikimas, diskriminacija, stigmatizacija.
DOI: 10.35988/sm-hs.2022.036
Full Text: PDF