SKIRTINGŲ KRŪTIES VĖŽIO LĄSTELIŲ LINIJŲ ATSPARUMO RADIOTERAPIJAI TYRIMAS

Danguolė Laukaitienė, Antanas Vaitkus, Aistė Savukaitytė, Roberta Vadeikienė, Arturas Inčiūra, Rasa Ugenskienė, Elona Juozaitytė

Įvadas. Radioterapija yra vienas iš pagrindinių vėžio gydymo metodų, taikomų daugiau kaip pusei onkologinių pacientų. Manoma, kad pagrindinė onkologinės ligos pasikartojimo ir nesėkmingo gydymo priežastis yra vėžinių ląstelių atsparumas radioterapijai. Viena iš pagrindinių atsparumo radioterapijai priežasčių yra vėžinių ląstelių gebėjimas išvengti apoptozės. Manoma, kad ląstelės ciklas taip pat yra vienas iš procesų, turinčių reikšmės radioatsparumui. Šio tyrimo tikslas – įvertinti skirtingų krūties vėžio ląstelių linijų atsparumą radioterapijai, lyginant jų gyvybingumą, ląstelių pasiskirstymą tarp ciklo fazių ir apoptozės intensyvumą. Metodika. MCF-7 ir MDA-MB-231 ląstelių gyvybingumas buvo ištirtas, naudojant kolonijų formavimo testą. Ląstelės ciklo analizei buvo dažomos propidžio jodidu ir analizuojamos, naudojant tėkmės citometrą Muse Cell Analyzer. Apoptozės intensyvumui nustatyti naudotas aneksinas V ir Guava PCA tėkmės citometras. Rezultatai. Šiame tyrime nustatėme, kad MDA-MB-231 ląstelių gyvybingumas po radioterapijos poveikio buvo didesnis, nei MCF-7 ląstelių. Ciklo analizė parodė, kad po radioterapijos poveikio MCF-7 ląstelių ciklo sustabdymas vyko G0/G1 fazėje, o MDA-MB-231 ląstelių – G2/M fazėje. Po radioterapijos poveikio MCF-7 ląstelėse apoptozė prasidėjo anksčiau ir buvo intensyvesnė, o MDA-MB-231 ląstelės reagavo vėliau ir turėjo uždelstą apoptozinį atsaką. Išvados. MDA-MB-231 ląstelės buvo atsparesnės radioterapijai, negu MCF-7 ląstelės.