PERILIMFINĖ FISTULĖ: ETIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Perilimfinė fistulė apibrėžiama kaip nenormali jungtis tarp perilimfinės vidinės ausies ertmės ir vidurinės ausies, dėl kurios perilimfa gali ištekėti pro apvalųjį, ovalųjį arba abu langelius, sukeldama klausos ir vestibulinės funk­cijos sutrikimus. Perilimfinės fistulės gali būti įgimtos arba įgytos, su nustatyta priežastimi arba be aiškios prie­žasties. Įgytos fistulės paprastai atsiranda dėl traumos, įskaitant galvos traumą ar barotraumą, arba jatrogeninių priežasčių po stapedoplastikos. Spontanines arba idiopa­tines fistules dažnai sukelia tam tikri įvykiai, susiję su trumpalaikiu intrakranijinio slėgio padidėjimu, jos gali būti siejamos su įgimtomis formavimosi ydomis arba mikroįtrūkimų susidarymu. Diagnostika sudėtinga dėl specifinių diagnostinių priemonių trūkumo, o dažniausiai pasitaikantys simptomai, tokie kaip klausos praradimas, galvos svaigimas ir ūžesys, yra nespecifiniai. Diagnozė remiasi išsamia anamneze, klinikiniu ištyrimu bei kitų vestibulinių sutrikimų atmetimu. Radiologinių tyrimų pagalba nustatytas pneumolabirinto požymis gali padėti patvirtinti diagnozę prieš operaciją. Patikimiausias dia­gnostinis metodas išlieka eksploracinė timpanotomija, kurios metu tiesioginis perilimfos nutekėjimo vizualiza­vimas galutinai patvirtina diagnozę. Gydymo strategija priklauso nuo etiologijos ir simptomų sunkumo. Fistulės, kurių aiški priežastis, reikalauja chirurginės intervencijos, o idiopatiniai atvejai gali būti gydomi konservatyviai. Jei simptomai išlieka arba progresuoja, indikuotina eksplo­racinė timpanotomija. Chirurginis gydymas apima tiek apvaliojo, tiek ovaliojo langelių užsandarinimą, neatsi­žvelgiant į tai, kuriame langelyje yra fistulė.