Alvydas Navickas, Audronė Smirinenko, Petras Navickas, Laura Lukavičiūtė, Algirdas Dembinskas, Romualdas Gurevičius, Rita Aliukonienė, Alvydas Benošis, Robertas Badaras, Konstantinas Daškevičius, Jelena Daškevičienė
Santrauka
Tyrimo tikslas. Nustatyti savižudybinio elgesio paplitimo ir prevencijos ypatumus XX amžiaus pirmoje pusėje. Tyrimo metodai ir objektas. Taikytas analitinis tyrinėjimų metodas remiantis mokslinių darbų paieška, kritine straipsnių analize ir pateiktos interpretacijos. Pagrindinis tyrimo objektas buvo moksliniai straipsniai, paskelbti Lietuvos mokslo leidiniuose XX a. pirmoje pusėje. Tyrimo rezultatai ir išvados. Atlikus temos apie savižudybes paiešką Lietuvos mokslo žurnaluose buvo rastos 9 publikacijos: du straipsniai apie originalius mokslinius savižudybių tyrimus, du straipsniai apie atliktą praktinį darbą, keturi apžvalginiai ir informaciniai straipsniai, viename pateiktas teorinis savižudybių rizikos faktoriaus aptarimas. Straipsnius apie savižudybę skelbė įvairių profesijų mokslininkai: keturi psichiatrai, du patologoanatomai ir teismo medikai, po vieną straipsnį vidaus ligų gydytojas, chirurgas ir teisininkas. Nusižudymų skaičius Lietuvoje XX amžiaus pirmoje pusėje buvo vienas mažiausių Europoje, pvz., 1929 m.: Lietuvoje – 9 /100 000 gyv., Austrijoje – 39,9, Vokietijoje – 33,2, Vengrijoje – 29,0, Šveicarijoje – 26,1, Japonijoje – 24,5, Prancūzijoje – 24,5, Danijoje – 24,5, Didžiojoje Britanijoje – 17,6, Švedija – 15,0, Italijoje – 9,5. Populiariausias savižudybės metodas buvo nusinuodijimas – 41,0% (daugiausia actu), pasikardavo – 19,6%. Taigi mechaniškos savižudybės priemonės buvo mažiau populiarios. Tarp mėginančių nusižudyti tris kartus daugiau buvo moterų. Daugiausia mėgino žudytis 20–29 metų amžiaus – 56%. Vienas iš siūlomų prevencijos būdų buvo toks: actas turi būti pardavinėjamas ūkio reikalams ne koncentruoto pavidalo, bet skiedinys, ne stipresnis kaip 30%; kitas – sustiprinti jaunimo charakterį gyvenimo kovai, t. y. svarbus mokyklos ir bažnyčios vaidmuo; trečias – kiekviename mieste įsteigti savižudybių prevencijos biurus ir kt. Pateikta įvairi informacija apie epidemiologinius, klinikinius, visuomeninius, prevencinius ypatumus, būdingus to meto ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Galima patikimai teigti, kad Lietuvoje savižudybinis elgesys buvo mažiau paplitęs negu daugelyje pasaulio šalių. Žemas savižudybių rodiklis rodo, kad lietuviai neturėtų būti genetiškai nulemta savižudybiniam elgesiui tauta.
Raktiniai žodžiai: savižudybės; paplitimas; klinika; prevencija; Lietuva; XX a. pirmoji pusė.
DOI: 10.5200/sm-hs.2016.014
Pilnas tekstas: PDF