Eglė Zubienė
Santrauka
Gyvenimo stilius, tai unikalus būdas, kurį išsirenka žmogus, siekdamas realizuoti gyvenimo tikslus. Tai yra integruotas būdas, kaip prisitaikyti prie aplinkos ir su ja sąveikauti. Ligos simptomą ar asmenybės bruožą galime suprasti tik gyvenimo stiliaus kontekste kaip tam tikrą pastarojo pasirinkimą. Menkavertiškumo jausmas yra normalus, kiekvienam žmogui būdingas jausmas, kurį kiekvienas asmuo siekia kompensuoti naudingais arba nenaudingais būdais, siekdamas pranašumo jausmo ir spręsdamas gyvenimo uždavinius. Pagrindiniai žmogaus gyvenimo uždaviniai – darbo, meilės ir socialinių ryšių.
Dvidešimt septynerių vyras pradėjo “žaisti” (lošti kazino), kai jam gimė sūnus, o pats neteko darbo. Klientas buvo antras vaikas šeimoje iš trijų. Jo santykiai su mama ambivalentiški: jis kritikuoja ją dėl menko rūpinimosi šeima, tačiau priima pagalbą, kai reikia pinigų ar kitokių paslaugų. Pyksta ant žmonos, kuri, jo nuomone, neatitinka moteriško trijų “K” (kinder, kuche, kirche) idealo. Vyras stipriai konkuruoja su vyresniu broliu jį nuvertindamas. Jis teigia, kad didžiąja dalimi pastarojo sėkmė yra apspręsta “geros” žmonos. Tai trumpa psichoterapinio kliento anamnezė. Atvejį norėčiau pristatyti kaip pavyzdį, iliustruojantį A. Adlerio individualiosios psichologijos menkavertiškumo kompensavimo, kaip pagrindinio žmogaus gyvenimo variklio, ir J. Bowlby bei M.S. Ainsworth psichoanalitinės prieraišumo teorijos šviesoje. Tiek menkavertiškumo jausmo įveikimo būdai, tiek ankstyvųjų santykių ypatybės dažniausiai lemia individo gyvenimo stilių, savasties, kitų pajautimo, gebėjimo reguliuoti, turėti, moduliuoti ir operuoti emocinį patyrimą.
doi:10.5200/sm-hs.2012.032
Raktiniai žodžiai: gyvenimo stilius, menkavertiškumo jausmas, pagrindiniai žmogaus gyvenimo uždaviniai, prieraišumas
DOI: 10.5200/273
Pilnas tekstas: PDF