Jurgita Gulbinienė, Roberta Dolinskaitė, Daiva Kriukelytė, Aušra Lekauskaitė

Santrauka

Tyrimo tikslas – atskleisti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų bei jų tėvų bendravimo poreikį ir pasitenkinimą bendravimo kokybe su slaugytojais. Tyrimas atliktas vienoje iš Lietuvos gydymo įstaigų, taikant tyrimo metodų trianguliaciją: pusiau struktūrizuotą giluminį interviu, dokumentų analizę bei stebėjimą. Tyrime dalyvavo 9 respondentai: 3 mamos ir 3 vaikai, sergantys onkologine liga, ir 3 bendrosios praktikos slaugytojai, prižiūrintys onkologine liga sergančius vaikus ir dirbantys skirtingose pamainose (rytinėje, dieninėje ir naktinėje). Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikams susirgus onkologine liga pasikeičia bendravimas su tėvais, giminėmis ir draugais. Tėvai didžiąją laiko dalį praleidžia su vaiku ligoninėje, dėl to pakinta bendravimas su artimaisiais, daugiau bendraujama su giminėmis, nei su draugais. Vaikai, sergantys onkologine liga, ir jų tėvai nori, kad slaugytojai daugiau bendrautų, reaguotų į nusiskundimus, būtų supratingi ir šypsotųsi. Slaugytojams lengviau bendrauti su tėvais ir vaiku, seniai sergančiu onkologine liga, nei naujai susirgusiu, nes juos pažįsta ir žino vaiko slaugos poreikius. Veiksniai, trukdantys slaugytojams tinkamai bendrauti su pacientais ir jų tėvais, yra: per didelis darbo krūvis, laiko stoka bendravimui, fizinis ir psichologinis nuovargis. Išvada: onkologine liga sergantys vaikai, jų tėvai ir slaugytojai yra nepatenkinti tarpusavio bendravimo kokybe.

Straipsnis lietuvių kalba

Raktiniai žodžiai: slaugytojas; vaikai; sergantys onkologine liga; bendravimas su vaikais; sergančiais onkologine liga
DOI: 10.5200/sm-hs.2013.122
Pilnas tekstasPDF

Atgal