Aušra Tartilaitė
Santrauka
Darbo tikslas – įvertinti Lietuvoje galiojančias teisės normas, numatančias garantijas nėščioms moterims darbo teisiniuose santykiuose. Tyrime taikyta Lietuvos teisės aktų aprašomoji analizė ir kitų valstybių – Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos bei Rusijos lyginamoji analizė. Tyrime naudotas loginės analizės metodas, remtasi tarptautiniais ir Europos Sąjungos teisiniais dokumentais bei Lietuvos teismų praktika.
Straipsnyje akcentuojama, kad Lietuvoje nėščių darbuotojų teisių ir garantijų išdėstymas Darbo kodekse yra sudėtingesnis, negu analogiškus santykius reglamentuojančiose kitų, tyrime analizuotų valstybių, teisės normose. Analizuojama nėščios darbuotojos samprata teisės aktuose. Pabrėžiama, kad Lietuvoje nėščios darbuotojos statusas įgyjamas tik po to, kai pateikiama medicininė pažyma apie nėštumą. Toks apibrėžimas kritikuotinas ir todėl siūloma nėščia darbuotoja laikyti darbuotoją, informavusią darbdavį apie nėštumą, paliekant darbdaviui teisę pareikalauti šį faktą patvirtinančios medicininės pažymos. Straipsnyje gilinamasi į atostogų, suteikiamų nėščiai darbuotojai, statusą ir apmokėjimą, kuomet nėra galimybių dirbti saugiomis sąlygomis. Atostogos nėštumo metu, esant kenksmingoms darbo sąlygoms, yra atostogų rūšis, kuri Darbo kodekse nėra įvardinta šalia kitų tikslinių atostogų rūšių. Atsižvelgiant į Lietuvoje esamą ekonominę padėtį, svarstoma, ar pareiga darbdaviams mokėti 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio nėščiai darbuotojai šių atostogų metu neišprovokuoja neigiamo darbdavio požiūrio besilaukiančių darbuotojų ir joms skiriamų garantijų atžvilgiu. Daroma išvada, kad ši pareiga neturėtų būti paliekama tik darbdavio atsakomybei.
Raktiniai žodžiai: nėščia darbuotoja, socialinės garantijos, darbo teisiniai santykiai, Darbo kodeksas.
DOI: 10.5200/165
Pilnas tekstas: PDF