2012-2017 METŲ LAIKOTARPIO LIETUVOS VAIKŲ NEINFEKCINĖS KILMĖS APSINUODIJIMO APLINKYBIŲ IR JĮ SUKĖLUSIŲ MEDŽIAGŲ ANALIZĖ

Diana Sebeščiuk, Genė Šurkienė

Tikslas. Įvertinti Lietuvos vaikų neinfekcinės kilmės apsinuodijimo atvejų dažnį pagal apsinuodijimo aplinkybes, gydymo baigtį ir apsinuodijimą sukėlusių medžiagų grupes 2012-2017 metų laikotarpiu. Tyrimo medžiaga ir metodai. Analizei panaudoti Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos „Sveidra“ 2012-2017 m. užregistruoti apsinuodijimo atvejų duomenys. Duomenys analizuoti naudojant Microsoft Excel, WinPepi programą, R statistinį paketą. Duomenų analizei buvo naudojami t, Wilcoxon signed rank, Pearson chi kvadrato (χ2) ir Fisher tikslusis testai. Statistinėms išvadoms pasirinktas reikšmingumo lygmuo α = 0,05, skirtumas laikomas statistiškai reikšmingas, kai p < 0,05.

Tyrimo rezultatai. Lietuvoje nuo 2012 iki 2017 metų daugiausia vaikų neinfekcinės kilmės apsinuodijimo atvejų buvo užregistruota namuose (67,22 proc.) bei laisvalaikio veiklos metu (87,16 proc.). Dažniausia vaikų gydymo baigtis buvo išrašymas iš ligoninės (45,77 proc.). 61,72 proc. visų atvejų – apsinuodijimas nemedicininės paskirties medžiagomis. Išvados. Analizuotu laikotarpiu tarp skirtingo amžiaus ir lyties vaikų stebimi neinfekcinės kilmės apsinuodijimo epidemiologinių dėsningumų, apsinuodijimo aplinkybių, tokių kaip apsinuodijimo vieta ir veikla apsinuodijimo metu, gydymo baigties bei apsinuodijimą sukėlusių medžiagų skirtumai.