Vincentas Gendvilas
Abstract
Ši apžvalga pateikia autoimuninės epilepsijos, unikalios neurologinės sutrikimo formos, kuriai esant priepuolius dažniausiai sukelia autoimuniniai procesai, išsamią analizę. Apžvalgoje apibrėžiama autoimuninės epilepsijos klasifikacija, remiantis specifiniais autoantikūnais, kurie taikosi į neuronų receptorius, jonų kanalus ar su jais susijusius baltymus centrinėje nervų sistemoje. Ši klasifikacija padeda pritaikyti imunoterapiją, kuri yra pagrindinis šios būklės valdymo metodas. Autoimuninės epilepsijos paplitimą sunku nustatyti dėl jos sąsajų su kitomis epilepsijos formomis ir autoimuninėmis ligomis, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad ji sudaro reikšmingą mažumą epilepsijos atvejų, ypač tų, kurie atsparūs įprastiniams vaistams nuo epilepsijos (VNE).
Autoimuninės epilepsijos diagnostika apima klinikinį įvertinimą, serologinius tyrimus dėl antikūnų, vaizdo diagnostikos tyrimus ir atsaką į imunoterapiją. Efektyvus gydymas apima ne tik tradicinį VNE naudojimą, bet ir imunomoduliacinę terapiją, tokią kaip kortikosteroidai, intraveninė imunoglobulinų terapija ir plazmaferezė, taikomą pagrindinei autoimuninei patologijai. Šia apžvalga siekiama pagilinti autoimuninės epilepsijos supratimą.
Keyword(s): autoimuninė epilepsija, paplitimas, diagnostika, imunoterapija, vaistai nuo epilepsijos, klinikinis vertinimas, serologinis testavimas, vaizdo tyrimai.
DOI: 10.35988/sm-hs.2025.084
Full Text: PDF