VAIKŲ SKIEPIJIMAS NUO ŽMOGAUS PAPILOMOS VIRUSO

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) yra viena dažniau­siai pasaulyje paplitusių lytiškai plintančių infekcijų, sukelianti tiek gerybinius, tiek piktybinius susirgimus, tarp jų – gimdos kaklelio, makšties, varpos, išangės ir orofaringinį vėžį. Vakcinacija išlieka efektyviausia pre­vencijos priemonė, tačiau skiepijimo rodikliai Lietuvoje nevienodi, o tėvų informuotumas – nepakankamas.

Tikslas. Įvertinti tėvų, turinčių 10–11 metų vaikus, po­žiūrį į ŽPV vakcinaciją ir su skiepijimu susijusius ke­tinimus.

Metodika. Tyrime dalyvavo 182 tėvai ir globėjai, už­pildę originalią 22 klausimų anketą. Buvo vertinamos tėvų žinios apie ŽPV, vakcinaciją, infekcijos perdavimą bei simptomus, taip pat analizuojami sociodemografiniai veiksniai. Duomenims apdoroti taikyta Spearman ranginė koreliacijos analizė.

Tyrimo rezultatai. 56,5 % tėvų neketina skiepyti savo vaikų ŽPV vakcina. Dažniausios atsisakymo priežastys – informacijos stoka (39,8 %), įsitikinimas, kad vakcinacija yra gamintojų komercinis interesas (35,9 %), abejonės dėl vakcinos saugumo (14,6 %) ir veiksmingumo (9,7 %). Tėvų žinios apie ŽPV sukeltus susirgimus nevienodos: dauguma žinojo ryšį su gimdos kaklelio vėžiu ir genita­lijų karpomis, tačiau kur kas mažiau tėvų atpažino ryšį su kitais vėžiniais susirgimais. Stipriausi veiksniai, susiję su ketinimu skiepyti, buvo tėvų žinios apie ŽPV infekciją (rₛ = 0,67) ir žinios apie vakcinaciją (rₛ = 0,64). Viduti­nio stiprumo ryšiai nustatyti su išsilavinimu, amžiumi, ekonomine padėtimi ir gyvenamąja vieta.

Išvados. Tėvų sprendimą labiausiai lemia informuotumo lygis ir pasitikėjimas vakcina. Žinių spragos ir klaidingi įsitikinimai mažina vakcinacijos aprėptį. Siekiant didinti tėvų pasiryžimą skiepyti vaikus, būtina stiprinti sveikatos švietimą, gerinti komunikacijos strategijas ir aktyvinti slaugytojų bei kitų sveikatos priežiūros specialistų vai­dmenį informavimo procese.