TĖVŲ ĮSITRAUKIMAS Į VAIKŲ FIZINĮ AKTYVUMĄ

Tėvų vaidmuo, skatinant vaikų fizinį aktyvumą, laikomas vienu svarbiausių, kadangi ankstyvojo amžiaus vaikai tiesiogiai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami suaugusiųjų elgesį [1]. Socialinio mokymosi teorijoje pabrėžiama, kad tėvų pavyzdys ir jų požiūris į judėjimą daro ilgalaikę įtaką vaiko mąstymui bei įpročiams. Tėvų pastangos su­teikti vaikams galimybę judėti, organizuoti aktyvias vei­klas ar paprasčiausiai palaikyti kasdienį judrų žaidimą, skatina vaiko raidą [2,3].

Tyrimo tikslas. Nustatyti, kokiais būdais tėvai įsitraukia į vaikų fizinį aktyvumą. Tyrimo metodai. Pasirinkta anke­tinė apklausa, kurios klausimai buvo parengti remiantis mokslinės literatūros analize. Apklausą sudarė dvi skir­tingos anketos tėvams bei globėjams: pirma grupė, au­ginanti vaikus, neturinčius motorinės raidos sutrikimų, buvo prašoma atsakyti į 23 klausimus; antra grupė, au­ginanti vaikus, turinčius motorinės raidos sutrikimų, į 27 klausimus. Klausimai buvo orientuoti į tėvų vaidmenį, skatinant vaikų fizinį aktyvumą, jų motyvacinius aspek­tus bei galimus iššūkius, trukdančius aktyviai įsitraukti į vaikų fizinį aktyvumą.

Rezultatai ir išvados. Tyrime dalyvavo 134 tėvai ir glo­bėjai, iš kurių 65 (48,5 %) sudarė pirmąją grupę, o 69 (51,5 %) – antrąją grupę. Pirmosios grupės tėvai į vaikų fizinį aktyvumą įsitraukė reikšmingai aktyviau nei an­trosios grupės tėvai. Pirmoje grupėje vaikus būti fiziš­kai aktyvius skatino 56 tėvai (86,2 %), tuo tarpu antroje grupėje – tik 32 tėvai (46,4 %). Fizinę veiklą kartu su vaiku 3–5 kartus per savaitę dažniau vykdė pirmosios grupės tėvai (n=29; 44,6 %), lyginant su antrosios gru­pės tėvais (n=27; 39,1 %). Abiejose grupėse dažniausia bendra veikla buvo vaikščiojimas, tačiau ši veikla buvo dažniau minima pirmojoje grupėje (n=39; 60,0 %) nei antrojoje (n=30; 43,5 %). Būsimų fizinių veiklų plana­vimas taip pat buvo labiau būdingas pirmosios grupės tėvams (n=27; 41,5 %), palyginti su antrosios grupės tėvais (n=26; 37,7 %). Tėvų įsitraukimas į vaikų fizinę veiklą dažniausiai pasireiškė žodiniu skatinimu, teigiamo pavyzdžio rodymu, dalyvavimu bendroje fizinėje veikloje bei būsimų fizinio aktyvumo veiklų planavimu. Tėvai, kurių vaikai neturi motorinės raidos sutrikimų, į vaiko fizinį aktyvumą įsitraukė aktyviau, tuo tarpu vaikų, turin­čių motorinės raidos sutrikimų, tėvai susidūrė su daugiau įsitraukimą ribojančių veiksnių.