SLAUGYTOJŲ SAVARANKIŠKUMO VERTINIMAS, TEIKIANT AMBULATORINES SLAUGOS PASLAUGAS NAMUOSE

Savarankiškumas slaugos srityje apibūdina slaugytojo gebėjimą greitai ir efektyviai priimti pacientų priežiūros sprendimus. Tai reiškia, kad slaugytojas, remdamasis galiojančiomis įstatyminėmis normomis, turi pasirinkti tinkamiausius slaugos veiksmus, atitinkančius konkrečią situaciją. Nepaisant daugybės atliktų tyrimų apie slau­gytojų autonomiją, ši sąvoka vis dar nėra visiškai aiški, todėl būtina analizuoti savarankiškumo sampratą slaugos kontekste bei suprasti slaugytojo savarankiškumo po­veikį ambulatorinių slaugos paslaugų namuose kokybei.

Tikslas. Išsiaiškinti, kaip vertinamas slaugytojo sava­rankiškumas, teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose.

Metodai. Mokslinės literatūros paieška buvo atlikta Pu­bMed® ir ProQuest® duomenų bazėse, remiantis PRISMA literatūros analizės metodu. Iš viso buvo atrinkti 8 straips­niai, atitinkantys analizuojamą temą. Atlikta tiriamoji mokslinės literatūros apžvalga ir analizė.

Rezultatai. Autonomijos užtikrinimas ne tik pagerina teikiamų paslaugų kokybę, bet ir didina slaugytojų pa­sitenkinimą darbu. Tai lemia mažesnę darbuotojų kaitą ir didesnį pastovumą. Norint užtikrinti slaugytojo auto­nomiją, būtinas konkretus savarankiškai atliekamų funk­cijų sąrašas tiek šalies mastu, tiek atskirai įstaigoje. Du straipsniai nurodo, kad autonomijos nauda paslaugų ko­kybei priklauso nuo aplinkos ir paciento. Pavyzdžiui, tei­kiant slaugos paslaugas namuose demencija sergantiems pacientams, paslaugų kokybė gali nukentėti, jei jas teiktų tik vienas slaugytojas be kito komandos nario pagalbos.

Išvados. Vertinant slaugytojų savarankiškumą teikiant ambulatorines slaugos paslaugas namuose, išaiškėjo, jog slaugytojų savarankiškumo didinimas gali teigiamai paveikti jų pasitenkinimą darbu ir teikiamų paslaugų ko­kybę. Slaugos studentai yra linkę ateityje teikti ambula­torines slaugos paslaugas namuose, nes didesnis sava­rankiškumas stiprina jų profesinį pasitikėjimą ir teikia galimybę efektyviau taikyti įgytas žinias realiose situa­cijose. Tačiau dirbant su demencija sergančiais pacien­tais, savarankiškumas nebūtinai gali užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir pacientų saugumą; šiuo atveju ko­mandinio darbo metodas gali būti efektyvesnis. Siekiant optimizuoti paslaugų kokybę, būtina aiškiai apibrėžti kiekvieno komandos nario funkcijas ir stiprinti jų ben­dravimą.