Dalė Smaidžiūnienė, Agnė Mažeikytė, Vytautas Kriščiūnas

Abstract

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, slaugytojų atsakomybė ir kompetencija teikiant būtinąją medicinos pagalbą nuolat didėja. Kartais slaugytojams tenka patiems priimti sprendimus dėl būtinosios medicinos pagalbos veiksmų, nes reikiamu metu nėra gydytojo. Skirtingoje darbo aplinkoje nesant gero mikroklimato, vadovų palaikymo, kartais žinių ar pasitikėjimo trūkumo, slaugytojų galimybės ūminių būklių metu savarankiškai priimti sprendimus labai sumažėja. Tyrimo tikslas – nustatyti slaugytojų savarankiškumą, teikiant būtinąją medicinos pagalbą. Šiam tikslui įgyvendinti atlikta anoniminė apklausa. Tyrime dalyvavo skubiosios pagalbos ir priėmimo skyrių bei greitosios medicinos pagalbos slaugytojai. Tyrimo metu atsiskleidė slaugytojų pasirengimas savarankiškai teikti būtinąją pagalbą pagal Lietuvos medicinos normoje MN 28:2019 priskirtas kompetencijas. Labiausiai slaugytojai pasirengę savarankiškai skirti deguonį, teikti pagalbą traumų ir sužeidimų atvejais, vertinti pagrindines gyvybines funkcijas, išskyrus sąmonę pagal Glasgow komų skalę, atlikti pradinio gaivinimo veiksmus. Slaugytojai labiausiai nepasirengę savarankiškai spręsti esant karščiavimui dėl sepsio. Daugiau nei dešimtadalis slaugytojų teigia negalintys savarankiškai dirbti su švirkštinėmis pompomis bei lašų dozatoriais. Iš tyrimo duomenų galima daryti prielaidą, kad didelė dalis slaugytojų gali savarankiškai skirti skausmo malšinanamuosius vaistus ibuprofeną ir paracetamolį, širdies bei kraujagyslių sistemą veikiantį medikamentą kaptoprilį, kvėpavimo sistemą veikiantį inhaliatorių salbutamolį bei deguonį. Slaugytojai savo praktikoje nėra pasirengę savarankiškai skirti suksametonio chlorido ir nifedipino.

Keyword(s): slaugytojų savarankiškumas, būtinoji medicinos pagalba.

DOI: 10.35988/sm-hs.2021.246
Full TextPDF

Back