RADIOMIKOS PRITAIKYMAS KARDIOVASKULINIŲ LIGŲ DIAGNOSTIKOJE

Radiomika yra sparčiai auganti medicininės diagnostikos sritis, leidžianti iš vaizdo tyrimų išgauti kiekybinius, žmogaus akiai nematomus požymius, atspindinčius audinių struktūrą, heterogeniškumą ir patologinius procesus. Nors radiomikos metodai daugiausia taikomi onkologijoje, pastaraisiais metais jie vis dažniau naudojami kardiologijoje, ypač vertinant aterosklerotinių plokštelių pažeidžiamumą, miokardo struktūrinius pakitimus bei perivaskulinio riebalinio audinio uždegiminius pokyčius. Mokslinėje literatūroje yra duomenų, rodančių, kad radiomika vainikinių arterijų KT angiografijoje gali pagerinti nestabilių, didelės rizikos plokštelių nustatymą, pranokti tradicinius vaizdo žymenis ir prisidėti prie kardiovaskulinių įvykių rizikos prognozavimo. Širdies magnetinio rezonanso tyrimuose radiomika teikia galimybę aptikti subtilius miokardo rando, fibrozės ir ankstyvosios skilvelio remodeliacijos požymius, o echokardiografijoje (ultrasomikoje) – vertinti audinių tekstūros pokyčius, susijusius su remodeliacija ir miokardo pažeidimu. Nepaisant metodologinės pažangos ir standartizavimo iniciatyvų, radiomikos diegimą klinikoje riboja heterogeniški tyrimo protokolai, nepakankamas išorinis modelių validavimas bei duomenų atkuriamumo problemos. Vis dėlto radiomikos metodai turi didelį potencialą tapti svarbia šiuolaikinės kardiologinės diagnostikos dalimi, ypač rizikos stratifikavimo ir ankstyvos patologijos nustatymo srityse.