Irmantas Aleksa, Juta Zinkevičiūtė

Abstract

Psoriazė – lėtinė uždegiminė (autoimuninė) odos liga, varginanti daug pacientų pasaulyje, Europoje ir Lietu­voje. Lietuvoje psoriaze serga daugiau nei 25000 žmonių ir kasmet sergamumas didėja [1]. Psoriazės gydymas ir patogenezė yra itin svarbus dermatologijos tyrimų objek­tas. Per keletą dešimtmečių psoriazės gydymas keitėsi, tobulėjo. Pirmiausia skirti vietinio poveikio preparatai buvo papildyti fototerapija, skiriami fitopreparatai. Vė­liau atsirado galimybė taikyti biologinę terapiją psoria­zės gydymui, kuri laikoma itin dideliu psoriazės gydymo atradimu. Nuo 1990 m., kai buvo atrastas etanerceptas, plačiai psoriazės gydymui taikytas TNF-α inhibitorius, biologinė terapija gerokai patobulėjo, taikoma specifinių interleukinų (taikinių) terapija toliau gerina ligos eigą ir prognozes. Atrasti IL-17 ir IL-23 inhibitoriai – monoklo­niniai antikūnai tęsia šį kelią. Dabar bandoma išsiaiškinti, kaip šių vaistų pritaikymas gali būti plėtojamas psoriazės gydymui dar plačiau.

Keyword(s): psoriazė, interleukinai, biologinė terapija, IL-17, IL-23.

DOI: 10.35988/sm-hs.2024.097
Full Text: PDF

Back