Abstract
Psoriazė – lėtinė uždegiminė (autoimuninė) odos liga, varginanti daug pacientų pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje. Lietuvoje psoriaze serga daugiau nei 25000 žmonių ir kasmet sergamumas didėja [1]. Psoriazės gydymas ir patogenezė yra itin svarbus dermatologijos tyrimų objektas. Per keletą dešimtmečių psoriazės gydymas keitėsi, tobulėjo. Pirmiausia skirti vietinio poveikio preparatai buvo papildyti fototerapija, skiriami fitopreparatai. Vėliau atsirado galimybė taikyti biologinę terapiją psoriazės gydymui, kuri laikoma itin dideliu psoriazės gydymo atradimu. Nuo 1990 m., kai buvo atrastas etanerceptas, plačiai psoriazės gydymui taikytas TNF-α inhibitorius, biologinė terapija gerokai patobulėjo, taikoma specifinių interleukinų (taikinių) terapija toliau gerina ligos eigą ir prognozes. Atrasti IL-17 ir IL-23 inhibitoriai – monokloniniai antikūnai tęsia šį kelią. Dabar bandoma išsiaiškinti, kaip šių vaistų pritaikymas gali būti plėtojamas psoriazės gydymui dar plačiau.
Keyword(s): psoriazė, interleukinai, biologinė terapija, IL-17, IL-23.
DOI: 10.35988/sm-hs.2024.097
Full Text: PDF