PERSIVALGYMO SUTRIKIMAS: SAMPRATA, PALYGINIMAS SU KITAIS VALGYMO SUTRIKIMAIS IR GYDYMO PAGRINDAI

Milda Musneckytė, Paulina Abraitytė, Tomas Staniulis

Persivalgymo sutrikimas yra neseniai įtrauktas į valgymo sutrikimų sąrašą kaip atskiras sutrikimas. Nuo 1959 m. iki 2013 m. persivalgymo sutrikimas buvo laikomas kitų valgymo sutrikimų požymiu. 2013 m. persivalgymo sutrikimas DSM-5 klasifikacijoje atskirtas kaip nauja savarankiška diagnozė. 2015 m. Amerikos maisto ir vaistų tarnyba patvirtino centrinės nervų sistemos stimuliantą lisdeksamfetamino dimesilatą pavadinimu „Vyvanse“ persivalgymo sutrikimui gydyti. Jis anksčiau buvo naudotas dėmesio koncentracijos sutrikimo ir hiperaktyvumo sutrikimo gydymui. Persivalgymo sutrikimu sergantiems žmonėms būdingas ydingas santykis su maistu, iškreiptas kūno įvaizdžio modelio suvokimas bei psichikos problemos, kurios sunkina normalų kasdienį funkcionavimą, socialinį gyvenimą ir blogina žmogaus psichoemocinę būseną. Persivalgymo sutrikimas skiriasi nuo kitų valgymo sutrikimų tuo, kad juo sergantys pacientai negali kontroliuoti potraukio persivalgyti, valgymas tampa priemone emocinei įtampai slopinti, tačiau nėra poreikio būti liekniems ir kompensuoti kalorijų perteklių. Tai yra dažna morbidinio nutukimo priežastis. Didelis antsvoris yra svarbus požymis, skiriantis persivalgymo sutrikimą nuo kitų valgymo sutrikimų. Taip pat dėl sunkaus nutukimo laipsnio šie pacientai kenčia antsvorio sukeltas sveikatos problemas ir dažnai nutukimui gydyti kreipiasi į bariatrinės chirurgijos specialistus. Deja, taikant vien tik farmakoterapinį ar chirurginį gydymą, psichologinė persivalgymo problema lieka neišspręsta. Persivalgymo sutrikimas yra kompleksinis sutrikimas, svarbi ir visus veiksnius (psichoemocinę būseną, elgesio modelius bei nutukimą) koreguojanti gydymo taktika, įtraukiant psichoterapiją šalia farmakoterapinio ir chirurginio gydymo.