NEREKONSTRUOJAMŲ ROTATORIŲ MANŽETĖS PLYŠIMŲ GYDYMO GALIMYBĖS

Rotatorių manžetės sindromas (RMS) yra plačiai paplitęs klinikinis reiškinys, kuris prasideda lengvu peties sąna­rio ankštumu ir gali progresuoti į dalinius arba visiškus manžetės plyšimus. Šie negalavimai gali labai apsunkinti kasdieninį gyvenimą, padidinti nedarbą ir gydymo išlai­das. RMS gali paveikti net iki 80 proc. populiacijos, o dėl pavėluoto kreipimosi į gydytoją iki 12,5 proc. pa­cientų gali patirti nereikalingą plyšimą. RMS dažniau pasitaiko vyresniems nei 80 metų asmenims, ypač mote­rims. Tik iki 54 proc. pacientų, kuriems diagnozuojamas RMS, patiria simptomus. Nerekonstruojami manžetės plyšimai diagnozuojami iki 12,5 proc. atvejų. Nors tiksli RMS plyšimų priežastis dar ne visiškai aiški, žinoma, kad šiai būklei didelės įtakos turi įvairūs veiksniai, tokie kaip amžius, judesiai virš galvos, diabetas ir gyvenimo būdas. Maždaug 95 proc. manžetės patologijų kyla dėl akromiono paviršiaus dirginimo, vadinamo subakromia­liniu ankštumo sindromu. Senėjant, manžetės sausgys­lėse pastebimi degeneraciniai pokyčiai, kurie gali sukelti plyšimus. Taip pat pastebėta diabetu sergančių asmenų didesnė rizika patirti RMS. Diagnozė dažnai nustatoma atliekant klinikinius, rentgeno, MRT ir ultragarso tyri­mus. Nėra bendrosios nuomonės, kaip diagnozuoti nere­konstruojamus manžetės plyšimus, tačiau daugelis tyrimų apibrėžia juos kaip viso storio plyšimus arba plyšimus, didesnius nei 5 cm, su žymia raumenų atrofija ir riebalų infiltracija. Nerekonstruojamų manžetės plyšimų gydy­mas gali būti konservatyvusis arba chirurginis. Chirurgi­nės intervencijos apima debridementą, artroskopinį arba atvirą manžetės atkūrimą, alografto augmentaciją, viršu­tinės kapsulės rekonstrukciją, subakromialinės balioninės tarpinės implantaciją ir kitus metodus. Konservatyvus gydymas apima fizioterapiją, kortikosteroidų ar trom­bocitais papildytos plazmos injekcijas. RMS yra dažna liga, kuri kelia didelį neigiamą poveikį pacientų gyve­nimui ir visuomenei. Svarbu skatinti ankstyvą diagnozę ir gydymą, nes tai padeda išvengti rimtesnių plyšimų. Gydytojai turi individualiai vertinti kiekvieno paciento situaciją, atsižvelgdami į įvairius veiksnius, įskaitant amžių, sveikatos būklę ir gyvenimo būdą.