Rita Vaičekauskaitė
Santrauka
Dauguma stuburo traumą patyrusių žmonių visą tolesnį gyvenimą turi judėjimo negalią. Dažniausiai buvę veiklūs, aktyvūs, verslūs ir
ryžtingi, turėję didelių asmeninių ir profesinių potencijų žmonės, traumas patyrę autoavarijose, nardydami, krisdami iš didelio aukščio bei kitose ekstremaliose situacijose, staiga tampa prikaustyti prie vežimėlio, netenka aktyvios saviraiškos visuomenėje galimybių. Šia prasme žmonių su negalia situacija yra labai jautri. Todėl moksliniuose tyrimuose svarbus subtilus tyrėjo pajautimas. Negalia kaip fenomenas visais laikais yra mistifikuojama, hiperbolizuojama, infantilizuojama, devalorizuojama. Socialinės realybės konstravimo metodologinį pagrindą suteikė Berger ir Luckmann fundamentalūs darbai [4]. Socialinės realybės konstravimo idėją stipriai palaiko postmodernizmas, kuris atveria tyrėjams tikrovės kūrimo erdves, teigiant, kad „tikrovė yra ne atkuriama, o sukuriama“ [25]. XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje įvykęs klinikinės ir socialinės paradigmų virsmas tyrėjams atvėrė neįgaliųjų socialinio patyrimo erdves. Kokybinio tyrimo prieiga suteikia metodologines galimybes tyrinėti žmonių su negalia kasdienius gyvenimus. Tačiau, kaip išspręsti tyrėjo subjektyvumo problemą tikrovės kontstravimo procese, išlieka atviras klausimas. Socialinės integracijos idėjų sklaida suartino žmonių su negalia ir be negalios socialines kultūrines erdves. Tačiau kritinė neįgaliųjų socialinės integracijos idėjų analizė [19] nurodo, kad eksplikuojant normalizavimo, inkliucijos, valorizavimo diskursais kuriamos neadekvačios neįgaliųjų socialinės realybės
konkstukcijos. Straipsnyje analizuojama problema, kaip adekvačiai ir realistiškai perteikti žmonių su negalia socialines kultūrines patirtis. Straipsnio tikslas – analizuoti socialinės realybės konstravimo problemą, remiantis kokybinio tyrimo apie žmonių, patyrusių stuburo traumą, gyvenimo patirtis.
Raktiniai žodžiai: negalia, socialinis, stuburo trauma.
DOI: 10.5200/200
Pilnas tekstas: PDF