Daiva Bubelienė, Gediminas Merkys
Santrauka
Straipsnis skirtas atskleisti sąryšius tarp pedagogų profesinio streso ir dirbančių pedagogų sveikatos būklės. Studijos teorinė koncepcija remiasi darbine hipoteze, kad pedagogo profesija pasižymi padidėjusiu stresu, dideliu psichiniu krūviu ir tai ilgainiui neigiamai paveikia dirbančių pedagogų sveikatos būklę. Pristatomi Lietuvos pedagogų (N=961) kiekybinės apklausos duomenys. Profesiniam stresui matuoti panaudoti 25 pirminiai kintamieji, atspindintys įvairius darbinius stresorius. Iš pirminių kintamųjų sudarytos 8 poskalės ir jungtinė skalė, pasižyminčios tinkama psichometrine kokybe. Pedagogų sveikatos būklei vertinti taikyta subjektyvaus savijautos įsivertinimo skalė, susidedanti iš 19-kos klinikinių simptomų ir pasižyminti tinkama psichometrine kokybe. Maždaug kas trečias mokytojas (32,65 proc.) kenčia nuo padidėjusio profesinio streso ir maždaug kas ketvirtam mokytojui (29,03 proc.) sistemingai pasireiškia konkretūs klinikiniai simptomai. Tarp jungtinių „profesinio streso“ ir „klinikinių simptomų“ skalių egzistuoja vidutinio stiprumo labai patikimas koreliacinis ryšys (r =0,50; p=0,000). Naudojant diskriminacinę analizę buvo ieškoma, kurie klinikiniai simptomai leidžia visų geriausiai atskirti (diskriminuoti) pedagogų grupes, pasižyminčias sąlygiškai aukštu ir žemu stresuotumu. Paaiškėjo, kad dvi kontrastinės grupės skiriasi pagal visus 19-ka klinikinių simptomų. Visų geriausiai minėtas kontrastines pedagogų grupes skiria psichinę sveikatą ir psichinį išsekimą atspindintys simptomai.
Raktiniai žodžiai: profesinis stresas; pedagogai; sveikata; klinikiniai simptomai.
DOI: 10.5200/sm-hs.2016.092
Pilnas tekstas: PDF