Žaneta Valiulienė, Arvydas Šeškevičius
Santrauka
Paliatyviųjų pacientų dvasingumo problemos vis labiau pripažįstamos kaip būtinas mokslinių tyrinėjimų objektas. Gilus religinis tikėjimas sumažina dvasinę įtampą ir sergančiojo nerimą ne tik diagnostinių procedūrų bei gydymo metu, bet ir paskutinėse ligos stadijose. Religija tampa dvasinės stiprybės pamatu, dvasingumas gali būti traktuojamas kaip gebėjimas ieškoti gyvenimo tikslo ir prasmės, kaip gebėjimas tikėti, mylėti ir atleisti, peržengti jutiminę patirtį. Tyrimo tikslas- nustatyti onkologinėmis ligomis ir lėtiniu širdies nepakankamumu IV st. sergančių paliatyviųjų pacientų dvasinės sveikatos problemas. Tyrimas buvo vykdomas 2010 metų balandžio 1 d. – 2011 metų balandžio 30 d. Tyrimas vyko 5 palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse. Rezultatai parodė, kad paliatyvūs sergantys LŠN IV st. pacientai meldžiantis jaučia gilią vidinę ramybę ir harmoniją, jaučia Dievo buvimą, randa jėgų tikėjime ir religijoje, jaučia Dievo pagalbą kasdieniniuose darbuose. Paliatyvūs onkologiniai pacientai jaučiasi nusivylę Dievu, emocinis ryšys su Dievu yra nestabilus, jaučiasi sunerimę, mano, kad Dievas neatsako į jų maldavimus, jaučia, kad Dievas nesaugo jų, linkę jaustis beverčiais.
doi:10.5200/sm-hs.2012.071
Raktiniai žodžiai: paliatyvioji pagalba; dvasingumas; sveikatos problemos
DOI: 10.5200/314
Pilnas tekstas: PDF