(NE)PAMIRŠTI VARDAI: VILNIAUS IMPERATORIŠKOJO UNIVERSITETO (1803–1832) PROFESORIAUS AUGUSTO LIUDVIKO BÉCU NUOPELNAI XIX A. PRADŽIOS MEDICINAI

Daiva Milinkevičiūtė

Nagrinėjat Vilniaus imperatoriškojo universiteto (VIU) profesoriaus mediko Augusto Liudviko Bécu gyvenimą ir veiklą, iškyla itin produktyvaus ir aktyvaus mokslininko paveikslas. 1803 m. grįžęs iš Škotijos, kur buvo universiteto išsiųstas tobulintis, vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė inicijuoti ir praktikuoti vaikų skiepijimą nuo raupų. 1805 m. buvo Fiziologijos katedros dekanas, nuo 1806 m. vadovavo Patologijos ir higienos katedrai, buvo praktikuojantis gydytojas. Jo darbas apie vaikų skiepijimą nuo raupų buvo pristatytas centrinio Vakcinacijos komiteto (pranc. au Comite central de la Vaccine) Paryžiuje prezidentui Jeanui Antoine Chaptaliui ir A. L. Bécu buvo išrinktas šio komiteto nariu korespondentu. Istoriografijoje jo nuopelnai liko primiršti, todėl pravartu detaliau išsiaiškinti, ką iš tiesų nuveikė A. L. Bécu ir kaip jo mokslinė veikla paveikė VIU medicinos mokslo raidą. Straipsnyje nagrinėjamas A. L. Bécu paskaitų turinys, kuris lyginamas su vėlesnio to paties patologijos dalyko dėstytojo Adolfo Abichto paskaitų turiniu, akcentuojama konkurencija su Josephu Franku ir tokios konkurencijos, bei mokslinių diskusijų rezultatai, ieškomi mokslo nuopelnai. A. L. Bécu atvejis detaliai atskleidžia ne tik jo asmeninius iššūkius, bet parodo, su kokiomis problemomis susidūrė IVU, sprendžiant mokslo programų, dėstomų dalykų, naujausių tyrimų taikymo, mokslinių diskusijų ir panašius klausimus ankstyvuoju VIU raidos laikotarpiu. Visa tai analizuojama ir atskleidžiama per vieno unikalaus ir produktyvaus mokslininko santykį su darbo aplinka ir akademiniu pasauliu.