Rita Aliukonienė, Alvydas Navickas, Aurėja Bareikytė
Santrauka
Tarptautinė bendruomenė iš visų prigimtinių žmogaus teisių prioritetu laiko žmogaus teisę į gyvybę. Dėl šios priežasties daugumos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose numatyti atskiri skyriai, skirti nusikaltimams žmogaus gyvybei reglamentuoti. Taigi ir Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau tekste – BK), įsigaliojęs nuo 2003 m. gegužės 1 d., saugo ir gina kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę kaip visų kitų teisių pagrindą, nes jei nėra gyvybės, beprasmės tampa ir visos kitos žmogaus teisės [1]. Naujajame Lietuvos baudžiamajame įstatyme įtvirtinta plati vertybių ir prioritetų sistema, todėl suprantama, kad kai kurių BK normų taikymas teismų praktikoje kelia probleminių klausimų, reikalaujančių gilesnės analizės. Vienas iš tokių probleminių klausimų – naujagimio nužudymo (BK 131 str.), padaryto ribotai pakaltinamos motinos, teisingas atribojimas nuo savo kūdikio nužudymo (BK 129 str. 2 d. 3 p.), kurį padaro psichikos sutrikimų neturinti ir pakaltinama motina. Medicininės, teisinės literatūros studijos bei baudžiamųjų bylų medžiagos ir jose esančios teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės leido padaryti išvadą, kad vienas iš pagrindinių kriterijų, suteikiančių teisę patraukti kaltininką baudžiamojon atsakomybėn už privilegijuotą nužudymą (BK 131 str.), yra nustatymas, kad savo naujagimio nužudymą veikė motinos nulemta gimdymo būsena.
Raktiniai žodžiai: nusikalstama veika; ribotas pakaltinamumas; naujagimio nužudymas; neonaticidas; gimdymo nulemta būsena; psichikos sutrikimas.
DOI: 10.5200/sm-hs.2016.010
Pilnas tekstas: PDF