Pranas Šerpytis, Jonas Misiūra, Egidijus Berūkštis, Simona Pelanytė
Santrauka
Darbo tikslas: išanalizavus Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kardiologinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus 2000 – 2010 m. laikotarpio duomenis dėl pirminių ar pakartotinių hospitalizacijų po ūminio miokardo infarkto, nustatyti, ar organizmo cirkadinių ritmų disinchronizacija turi įtakos šiai patologijai išsivystyti. Medžiaga ir metodai: išnagrinėtos 15333 pacientų ligos istorijos. Vidutinis ligonių amžius – 66±1,5 metai. Atrankos kriterijus – pirminė ar pakartotinė hospitalizacija nuo 2000 m. sausio 1d. iki 2010 m. gruodžio 31d.dėl ūminio miokardo infarkto(pagal TLK-10 klasifikaciją: I21). Apskaičiuotas pacientų hospitalizacijos dažnis skirtingais laiko intervalais – 00:00-05:59 val.; 06:00-11:59val.; 12:00- 17:59 val.; 18:00-23:59 val. Rezultatai: abiejų lyčių tiriamųjų grupėse apie 3,2 karto daugiau dėl ūminio miokardo infarkto į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kardiologinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių paguldoma nuo 06:00val. iki 17:59val., lyginant su 18:00-05:59val. periodo duomenimis. Išvados: patvirtinta, kad ūminio miokardo infarkto patogenezėje svarbus kardiovaskulinės sistemos procesų cirkadinis ritmingumas: hospitalizavimo dėl ūminio miokardo infarkto rizika didesnė 06:00 – 17:59 val. periodu.
http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2013.055
Raktiniai žodžiai: ūminis miokardo infarktas; cirkadiniai ritmai; hospitalizacija; paros intervalai
DOI: 10.5200/sm-hs.2013.054
Pilnas tekstas: PDF