HIPOMAGNEZEMIJA: PRIEŽASTYS, PATOFIZIOLOGIJA, KLINIKA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS

Dovydas Melamed, Edvardas Jukna, Kamilė Grigaitė

Magnis yra ketvirtas pagal gausumą katijonas ir būtinas žmogaus elementas, kaip kofaktorius dalyvaujantis 600 fermentų reakcijose. Jo svarbus vaidmuo perduodant signalą, oksidacinį fosforilinimą, glikolizę, baltymų ir DNR sintezę ir daugelį kitų biologinių procesų. Tyrimo tikslas − apžvelgti naujausią hipomagnezemijos mokslinę literatūrą. Medžiaga ir metodai: literatūros šaltinių apžvalga buvo vykdoma PubMed, Cohrane Library mokslinių duomenų bazėse. Paieškai buvo naudojami raktiniai žodžiai, atrinkti aktualiausi straipsniai.Tyrimo rezultatai. Apie 98 proc. viso kūno magnio kiekio yra minkštuosiuose audiniuose (38%) ir ypač kauluose (60%). Mažas magnio suvartojimas susijęs su didesne mirtingumo rizika ir didesniu širdies ir kraujagyslių sistemos reiškinių, diabeto, insulto, vėžio ir kaulų lūžių dažniu. Dažniausios hipomagnezemijos priežastys būna antrinės, tokios kaip badavimas, alkoholio vartojimas, viduriavimas, pankreatitas. Šią ligą gali sukelti įvairūs vaistai, tokie kaip kilpniai ar tiazidiniai diuretikai, protonų siurblio inhibitoriai, antibiotikai, chemoterapijoje naudojami medikamentai. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, magnio kiekis maisto produktuose yra mažesnis nei 30–50 proc. rekomenduojamos paros normos (RDA). Šio element absorbcija daugiausiai (apie 80-90 %) vyksta dėl paraceliulinės koncentracijos gradientų skirtumų pasyvios pernašos būdu tuščiojoje ir storojoje žarnoje, o mažoji dalis magnio transportuojama aktyvios pernašos būdu per magnį absorbuojančius kanalus melastatino receptorius (TRPM 6 ir 7) storojoje žarnoje. TRPM 7 yra išreikšti tarp audinių, o TRPM 6 daugiausia pasiskirstę per visą žarnyno ilgį, distalinių kanalėlių ilgį inkstuose, plaučių ir sėklidžių audiniuose. Išvados. Pradiniai ligos simptomai gali būti nespecifiniai, pasireikšti nuovargiu ir mieguistumu. Sunkesniais atvejais sukeliamas drebulys, mėšlungis, tetanija, epilepsija, parestezija, encefalopatija, ataksija iki traukulių ar neuropsichiatrinių sutrikimų, įskaitant apatiją, kliedesį ir net komą. Hipomagnezemija gali sumažinti širdies aritmijų slenkstį ir sukelti prieširdžių virpėjimą, supraventrikulinę tachikardiją ir skilvelių virpėjimą. Diagnostikai dažniausiai naudojamas laboratorinis tyrimas yra magnio koncentracijos serume (MKS) nustatymas. Kiti klinikiniai laboratoriniai tyrimai yra jonizuoto magnio koncentracijos serume ir 24 valandų magnio ekskrecijos su šlapimu matavimas. Paprastai lengvą hipomagnezemiją galima gydyti peroraliniais papildais, tuo tarpu intraveninis magnis vartojamas, jei magnio koncentracija yra <0,5 mmol/l arba jei pacientui pasireiškia reikšmingi simptomai.