Ričardas Stonys, Birutė Kazbarienė, Janina Didžiapetrienė
Santrauka
Remiantis statistiniais duomenimis, sergamumas vėžiu didėja didėjant amžiui. Tai paskatino mokslininkus ieškoti, kas sieja minėtus du procesus. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti literatūroje dažniausiai minimus vėžį ir senėjimą siejančius bei ląstelės stabilumą užtikrinančius mechanizmus genomo ir baltymų lygmeniu: genomo (ne)stabilumą, telomerų trumpėjimą ir autofagiją. Genomo nestabilumas – tai vienas pagrindinių veiksnių, kuris lemia piktybinę ląstelės transformaciją. Eksperimentiniai duomenys rodo, kad genomo nestabilumas daro didelę įtaką senėjimo greičiui, taip sumažindamas išgyvenimo trukmę. Kiti du aptariami veiksniai, telomeros ir autofagija, veikia priešingai, jie mažina galimybes atsirasti genomo nestabilumui, taip užkirsdami kelią piktybinei ląstelės transformacijai bei pagreitėjusiam ląstelės ir viso organizmo senėjimui. Manoma, kad išsiaiškinus, kas sieja senėjimo ir kancerogenezės molekulinius kelius, bus galima kurti efektyvesnę vėžio gydymo taktiką.
Straipsnis lietuvių kalba
Raktiniai žodžiai: vėžys; senėjimas; genomo nestabilumas; telomeros; autofagija
DOI: 10.5200/sm-hs.2013.132
Pilnas tekstas: PDF