Pranas Šerpytis, Jonas Misiūra, Egidijus Berūkštis, Simona Pelanytė
Santrauka
Darbo tikslas: išnagrinėjus 2000 – 2010 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kardiologinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus pacientų hospitalizacijos bei mirtinų baigčių dėl ūminio miokardo infarkto atvejus, nustatyti šios patologijos sergamumo ir mirtingumo sezoninę tikimybę bei vyrų ir moterų amžiaus grupes, pasižyminčias didžiausia mirties nuo ūminio miokardo infarkto rizika. Medžiaga ir metodai: ištirtos 15333 ligos istorijos. Pacientų amžiaus vidurkis 72 ± 1,5 m. Letalios ūminio miokardo infarkto baigtys konstatuotos 931 pacientui. Atrankos kriterijus –nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. periodu dėl ūminio miokardo infarkto hospitalizuotų pacientų ligos istorijų įrašuose konstatuota mirties data. Tirtas hospitalizacijos ir mirtingumo dažnis kalendoriniais keturių metų laikų intervalais. Rezultatai:vyrų nuo ūminio miokardo infarkto pavasarį mirė 7% – 10%, o rudenį – 8% – 11% daugiau nei žiemą ir vasarą. Tiriamųjų moterų pavasario mėnesiais mirė 10% – 11%, o rudenį 12% – 13% daugiau nei likusiais sezonais. Išvados: patvirtinta ūminio miokardo infarkto sergamumo bei sukeltų mirčių sezoninė priklausomybė su dažnesniu pacientų hospitalizacijos dažniu kovogegužės mėn. ir rugsėjo-lapkričio mėn. bei didesniu mirtingumo polinkiu kovo – balandžio mėn. ir rugsėjo – lapkričio mėn. Pacientams, sulaukusiems 55 m. amžiaus, mirties nuo ūminio miokardo infarkto rizika padidėja 3,5 – 4,5 karto, lyginant su jaunesniais pacientais.http://dx.doi.org/10.5200/sm-hs.2013.054
Raktiniai žodžiai: sezoniškumas; ūminio miokardo infarkto hospitalizacijos dažnis; ūminio miokardo infarkto mirtingumas
DOI: 10.5200/sm-hs.2013.053
Pilnas tekstas: PDF