LEGIONELINĖ PNEUMONIJA: IDENTIFIKAVIMAS IR INFORMACIJOS TEIKIMAS

Legionelinė pneumonija (legionierių liga, legioneliozė) yra atipinės formos penumonija, kurią gali sukelti bet kuri Legionella bakterijų rūšis, tačiau dažniausiai − Le­gionella pneumophila.

Tyrimo tikslas − išanalizuoti legioneliozės etiologiją, epidemiologiją, diagnostiką, gydymą, profilaktiką bei pranešimo apie legioneliozę svarbą.

Literatūros apžvalga atlikta remiantis elektroninėmis PubMed ir Google Scholar mokslo duomenųbazėmis, atrenkant publikacijas anglųkalba nuo 2015 iki 2021 metų.

Tyrimo rezultatai. Legionelioze galima užsikrėsti įkvė­pus aerozolių (smulkių lašelių) arba aspiruojant užterštą vandenį. Apie legioneliozę reikia pranešti visose Euro­pos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės (ES/EEE) šalyse, kur apie 70 proc. nuo visų praneštų atvejų sudaro visuomenėje įgytos pneumonijos, 20 proc. susijusios su kelionėmis ir 10 proc. susijusios su sveikatos priežiūra. Legioneliozės ligos inkubacinis laikotarpis yra nuo 2 iki 10 dienų. Legionelioze sergantiems pacientams, dažniau nei tiems, kurių bendruomenėje įgytą plaučių uždegimą sukėlė kita bakterija, pasireiškia mialgija, galvos skaus­mas, viduriavimas, aukštesnė vidutinė kūno temperatūra.

Išvados. Nėra atskirų klinikinių ypatybių, leidžiančių nustatyti legionelinę pneumoniją, tačiau visi sergantieji sunkia pneumonija, turėtų būti ištirti dėl legioneliozės. Klinikinę legioneliozės diagnozę galima patvirtinti iš­skiriant mikroorganizmą iš skreplių, bronchoalveolinio lavažo, pleuros skysčio ar plaučių audinio. Antigeno nustatymas šlapime yra naudingas L. pneumophila 1 se­rogrupės tyrimas. Gydymo gairėse rekomenduojama šią ligą empiriškai pradėti gydyti fluorochinolonų arba ma­krolidų grupės antibiotikais, tačiau nereikia manyti, kad nebūtina specifiškai patvirtinti ligos diagnozės. Visuo­menės sveikatos požiūriu, būtina patvirtinti legioneliozės diagnozę ir apie ją pranešti atitinkamoms institucijoms, kad būtų nustatytas ligos šaltinis ir galimas protrūkis.