KIAUŠIDŽIŲ DERMOIDINĖ CISTA. EPIDEMIOLOGIJA, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS

Kiaušidžių dermoidinės cistos, dar žinomos kaip su­brendusios cistinės teratomos, dažniausiai sudarytos iš ektoderminio audinio, tačiau jose gali būti endodermi­nių ir mezoderminių elementų. Šių darinių paplitimas svyruoja nuo 1,2 iki 14,2 atvejų 100 000 gyventojų per metus, o dažniausiai jos nustatomos reprodukcinio am­žiaus moterims. Klinikinėje praktikoje pastebima, kad cistos dažniau būna dešinėje kiaušidėje, o abiejose pu­sėse apie 8-15% atvejų. Kiaušidžių dermoidinės cistos dažniausiai aptinkamos atsitiktinai – profilaktinių tyrimų metu arba nėštumo metu. Ultragarsinis tyrimas laikomas pagrindiniu pirminės diagnostikos metodu, o galutinė diagnozė patvirtinama histopatologiniu tyrimu, kuris padeda įvertinti galimą piktybinę transformaciją. Šie metodai sudaro diagnostikos auksinį standartą. Efekty­viausias gydymo būdas – chirurginis pašalinimas, kuris priklauso nuo pacientės amžiaus, klinikinės situacijos bei vaisingumo išsaugojimo siekių. Operacijos skirstomos į kiaušidę tausojančią chirurgiją (pvz.: cistektomija) arba ooforektomiją, o šios gali būti atliekamos laparoskopi­niu arba laparotominiu būdu. Laparaskopija šiuo metu laikoma gydymo aukso standartu – ne tik dėl mažesnio invazyvumo, bet ir dėl galimybės įvertinti pilvo ertmę, atlikti peritoninio skysčio tyrimą bei kruopščiai apžiūrėti gretimas struktūras esant įtarimui dėl piktybinių pakitimų ar metastazių.