Mažvydas Savickas, Simona Andriekutė, Nojus Jodka
Abstract
Širdies nepakankamumo (ŠN) biožymenys yra viena aktualiausių temų kardiologijoje. Jie gali padėti tiksliau ir greičiau diagnozuoti ŠN, vertinti ligos eigą ir baigtį. Dėl šių priežasčių ŠN biožymenys yra svarbūs klinikinės kardiologijos praktikoje. Jau apie 20 metų plačiau naudojami trys biožymenys: smegenų natriuretinis peptidas (BNP), N-terminalinės pro B- tipo natriuretinis peptidas (NT-proBNP) ir troponinas (I, T), kurių tikslumas bei reikšmingumas įrodytas moksliniais tyrimais. Nuo natriuretinių peptidų (NP) įtraukimo į klinikinę praktiką mokslininkai nustatė naujus biožymenis, kurie padeda kontroliuti ŠN. Šioje literatūros apžvalgoje daugiausia dėmesio skiriama inovatyviems biožymenims. N-galinis B tipo natriuretinis propeptidas (NT-proBNP) seilių mėginyje, tirpusis ST2 (sST2 – soluble suppression of tumorigenesis-2), augimo diferenciacijos faktorius -15 (GDF-15 – growth differentiation factor-15), iškvepiamojo acetono koncentracija (EBA – exhaled breath acetone), riebalų rūgštis surišantis baltymas 1 (FABP1 – fatty acid-binding protein 1), imunoglobulinas G1 ir G3 (IgG1 ir IgG3), su receptoriais sąveikaujančios proteinkinazės-3 koncentracija plazmoje (RIP3 – receptor-interacting protein kinase-3), C1q/TNF susijęs baltymas 3 ir 9 (CTRP3 ir CTRP9 – C1q/TNF-related protein 3 and 9). Visi šie biožymenys galimai ateityje bus svarbūs ŠN sergantiems pacientams, tačiau dauguma yra tyrimų fazėje ir nėra surinkta pakankamai duomenų jų tikslumui ir naudai įvertinti.
Keyword(s): kardiologiija, širdies nepakankamumo biožymenys, širdies nepakankamumo diagnostika, mirtingumas, hospitalizacija.
DOI: 10.35988/sm-hs.2023.143
Full Text: PDF