HOSPITALINIO MIRŠTAMUMO NUO INFEKCINIO ENDOKARDITO PREDIKCINIAI VEIKSNIAI

Aktualumas. Infekcinis endokarditas (IE) yra reta, tačiau sunki infekcinė liga, dažnai pasireiškianti komplikacijo­mis ir didele hospitalinio mirštamumo rizika.

Tyrimo tikslas. Įvertinti 2018–2023 m. LSMU Kauno klinikų Kardiologijos klinikoje gydytų pacientų, sirgusių IE, klinikinius, laboratorinius ir echokardiografinius ro­diklius bei nustatyti hospitalinį mirštamumą lemiančius veiksnius. Tyrimo metodai. Atlikta retrospektyvinė 147 pacientų, gydytų dėl IE, ligos istorijų analizė. Lyginti stacionare išgyvenusių ir mirusių pacientų klinikiniai duomenys. Statistinė analizė atlikta naudojant IBM SPSS 30.0 programinį paketą. Rezultatai. Natyvinio vožtuvo IE nustatytas 96 (65,3 proc.) pacientams, o protezuoto vož­tuvo IE – 51 (34,7 proc.). Vieno vožtuvo ar intrakardinio prietaiso pažeidimas diagnozuotas 115 (78,2 proc.) paci­entų, o dviejų ar trijų vožtuvų – 32 (21,8 proc.). Iš viso 37 (25,2 proc.) pacientai mirė stacionare. Nepriklausomi mirties rizikos veiksniai: daugiau nei vieno vožtuvo pa­žeidimas (OR = 5,98; 95 proc. PI: 1,74–20,49; p = 0,004), ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas (OR = 0,11; 95 proc. PI: 0,03–0,42; p = 0,001), sepsis ar septinis šo­kas (OR = 12,87; 95 proc. PI: 3,43–48,34; p < 0,001) ir padidėjusi CRB koncentracija (OR = 1,01; 95 proc. PI: 1,00–1,01; p = 0,048). Chirurginis gydymas reikšmingai sumažino hospitalinio mirštamumo riziką (OR = 0,12; 95 proc. PI: 0,04–0,41; p < 0,001).