HIPERPARATIROZĖS DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO IŠŠŪKIAI: KLINIKINIS ATVEJIS

Pirminė hiperparatirozė – vienas iš dažniausių endokrini­nių sutrikimų, pasireiškiantis padidėjusiu parathormono (PTH) kiekiu kraujyje ir hiperkalcemija. Priklausomai nuo etiologinių veiksnių, hiperparatirozė gali būti pir­minė, antrinė ar tretinė. Ligos diagnozė grindžiama la­boratorinių ir instrumentinių tyrimų rezultatais, tačiau kartais suklaidina netipinė klinika, gretutinės būklės, nepakankama instrumentinius tyrimus atlikusio speci­alisto patirtis bei tyrimų interpretavimo niuansai. Šie veiksniai tampa diagnostiniu iššūkiu, lemiančiu atidėtą gydymo pradžią bei didesnę su liga susijusių komplika­cijų riziką. Straipsnyje pristatomos 57 metų pacientės pirminės hiperparatirozės savalaikę ligos diagnozę ap­sunkino nespecifiniai ligos simptomai, vitamino D stoka, menopauzė ir neinformatyvūs pirminiai vaizdinės dia­gnostikos tyrimai. Nors iš pradžių įtarta antrinė hiperpa­ratirozė, ilgainiui, progresuojant hiperkalcemijai ir didė­jant PTH kiekiui, pakartotinio kaklo ultragarsinio tyrimo metu kairės apatinės prieskydinės liaukos projekcijoje aptiktas hipoechogeninis darinys, panašus į prieskydi­nių liaukų adenomą. Galiausiai, daugiadalykės koman­dos sprendimu pacientei atlikta chirurginė prieskydinių liaukų adenomos rezekcija, kurios efektyvumas vertintas išnykus klinikiniams simptomams ir sumažėjus PTH bei kalcio kiekiui kraujyje. Šis atvejis pabrėžia, kaip svarbu hiperparatirozės atveju nuosekliai vertinti ilgalaikius po­kyčius bei kartotinai atlikti laboratorinius ir vaizdinius tyrimus, siekiant laiku nustatyti diagnozę ir parinkti tin­kamą gydymą, taip išvengiant ilgalaikių komplikacijų, tokių kaip osteoporozė ar inkstų akmenligė.