GIMDOS LEJOMIOMOS: ETIOPATOGENEZĖ IR HISTOLOGINIŲ TIPŲ CHARAKTERISTIKOS

Gimdos lejomioma (GLM) – tai iš gimdos lygiųjų rau­menų kilęs navikas, kitaip dar žinomas kaip mioma. Tai dažniausias reprodukcinio amžiaus moterų navikas, dia­gnozuojamas 70 proc. baltaodžių ir daugiau nei 80 proc. juodaodžių moterų. Tik apie 25–30 proc. atvejų lejomio­mos sukelia klinikinius simptomus.

Gimdos lejomiomų etiopatogenezė yra sudėtingas proce­sas, apimantis daugybę veiksnių, tokių kaip rasė, amžius, aplinkos veiksniai (pvz., nutukimas, vitamino D stoka, arterinė hipertenzija) bei genetika. Pastaruoju metu vyk­domose mokslinėse studijose nustatyta, jog genetinės mutacijos ir chromosomų anomalijos turi reikšmingos įtakos GLM vystymuisi.

GLM klasifikuojamos į įprastą lejomiomą ir rečiau pa­sitaikančius tipus: bizarre tipo branduolių (simplastinė) lejomioma (BLM), ląstelinga lejomioma (LLM), fuma­rato hidratazės trūkumo lejomioma (FHLM), mitotiškai aktyvi lejomioma (MALM), hidropinė lejomioma (HL), apoplektinė lejomioma (ALM), lipolejomioma (LLM) ir kitus. Įprastos lejomiomos sudaro apie 90 proc. visų dia­gnozuojamų gerybinių gimdos lygiųjų raumenų navikų, o subtipai − tik 10 proc., iš kurių dažnesni – ląstelinga, mitotiškai aktyvi, hidropinė, apopleksinė lejomioma. Dėl savo netipinės histologinės struktūros retesni lejomiomų tipai gali imituoti kitus gimdos mezenchiminius navikus, įskaitant ir piktybinius.

Tyrimo tikslas – aptarti gimdos lejomiomų etiopatoge­nezę, pagrindinius histologinius tipus bei jų charakte­ristikas.

Metodai. Mokslinės literatūros paieška atlikta MEDLINE (PubMed Central), Google Scholar, UpToDate duomenų bazėse. Pagal raktažodžius ir jų kombinacijas buvo at­rinktos publikacijos, atitinkančios tyrimo temą. Atlikta tiriamoji mokslinės literatūros apžvalga ir analizė.

Išvados. Susirgimo gimdos lejomioma rizikos veiksniai yra nekoreguojami (rasė, amžius, genetika) ir koreguo­jami (nutukimas, vit. D stoka, egzogeninių hormonų var­tojimas).

Apie 90 proc. gimdos lygiųjų raumenų navikų sudaro įprastos lejomiomos, tačiau likusius 10 proc. sudarantys lejomiomų tipai kelia diagnostinių iššūkių, diferencijuo­jant gerybinius lygiųjų raumenų navikus nuo neaiškaus maligninio potencialo bei piktybinių lygiųjų raumenų navikų. Histologinio tyrimo metu svarbu atpažinti ir kompleksiškai įvertinti specifinius morfologinius krite­rijus, būdingus konkrečiam tipui. Gimdos lejomiomos histologiškai paprastai pasižymi saikia ląsteline atipija, mažu mitozių kiekiu ir navikinių ląstelių nekrozės ne­buvimu, tačiau retesni tipai gali turėti išskirtinių jiems būdingų požymių.