Margarita Aleksiuk, Simona Česnauskytė
Abstract
Endodontiškai gydytų dantų skilimų etiologija yra kompleksinė: trapumą lemia ne pulpos pašalinimas ir dehidratacija, bet struktūrinių audinių netekimas, atsirandantis dėl ėduonies, preparacijos, traumos ar kanalų formavimo. Skilimus gali provokuoti irigaciniai skysčiai, medikamentai bei netinkamas restauravimas. Rizikos veiksniai skirstomi į predisponuojančius (danties anatomija, esami įtrūkimai, okliuzija, mityba) ir prisidedančius (perteklinis dentino šalinimas, ilgas sąlytis su cheminėmis medžiagomis, netinkama restauracija).
Įklotai atkuria danties formą, bet nedengia kauburų, todėl biomechaniškai yra silpniausi – dažnai inicijuoja gilius, nepataisomus lūžius. Užklotai dengia bent vieną kauburą, geriau paskirsto apkrovas ir pasižymi didesniu atsparumu, tačiau neperdengti kauburai išlieka veikiami kramtymo jėgų. Viso paviršiaus užklotai dengia visus kauburus ir pasižymi aukštu klinikiniu išgyvenamumu, o jų skilimai dažniausiai būna koreguojami. Endodontiniai vainikėliai pasitelkia pulpos kamerą retencijai, rodo aukštą atsparumą lūžiams ir ilgaamžiškumą (>90 % po 10–12 metų), tačiau jų nesėkmės, nors ir retos, bet dažniau yra nepataisomos.
Literatūroje dažniausiai nurodomos mikropralaidumo priežastys yra netinkama restauracijos krašto forma ir pasirinktas cementas. Didžiausias hermetiškumas pasiekiamas naudojant įgaubto nuolydžio (angl. hollow-ground chamfer) preparaciją ir adhezinius cementus (pvz., RelyX Ultimate), o savaiminio prisirišimo (angl. self-adhesive) cementai (pvz., RelyX U200) bei statmenas preparacijos kraštas (angl. butt joint) yra susiję su didesniu mikropralaidumu.
Keyword(s): endodontiškai gydyti dantys, įklotai, užklotai, endodontiniai vainikėliai, biomechanika, mikropralaidumas.
DOI: 10.35988/sm-hs.2026.186
Full Text: PDF