Margarita Broslavskytė, Robertas Samalavičius, Pranas Šerpytis
Santrauka
Ūminis miokardo infarktas (ŪMI) gali būti viena iš priežasčių, lemiančių senyvo amžiaus (80 metų ir daugiau) asmenų fiziologinių išteklių išsekimą. Tokia būklė apibūdinama kaip senatvinis silpnumo sindromas (SSS), kuris paverčia asmenį priklausomu nuo kitų, ženkliai pablogina pasitenkinimą gyvenimu ir ligos baigties tikimybę. Sutrikusios kognityvinės funkcijos ar kraujagyslinė demencija, depresija ir nerimas yra ne mažiau svarbūs šalutiniai senyvo amžiaus asmenų susirgimai, sunkinantys kasdienį gyvenimą. ŪMI gydymas ir į pacientą orientuota reabilitacija mažina mirštamumą ir komplikacijų skaičių, didina pasitenkinimą gyvenimu. Šiuo metu plačiai taikomi klausimynai vertinti sergančiųjų įvairiomis širdies ir kraujagyslių ligomis gyvenimo kokybę, tačiau nėra specifinio klausimyno vertinti ŪMI patyrusių senyvo amžiaus asmenų, lengvai pažeidžiamų dėl įvairių šalutinių susirgimų, dažnų komplikacijų ir didelio mirštamumo, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę. Šio darbo esmę sudaro senyvo amžiaus pacientų, patyrusių ŪMI, įvairių veiksnių įtakos gyvenimo kokybei ir jos pokyčių vertinimas, atliekant naujausios mokslinės literatūros analizę pasirinkta tema.
Raktiniai žodžiai: ūminis miokardo infarktas, gyvenimo kokybė, senyvo amžius pacientai, reabilitacija, demencija.
DOI: 10.35988/sm-hs.2019.110
Pilnas tekstas: PDF