ŠIZOAFEKTINIS SUTRIKIMAS IR JO GYDYMO METODAI

Augustė Matuzaitė

Nepaisant akivaizdaus pacientų, turinčių gretutinių psi­chozės ir afektinių simptomų, buvimo, daugelyje tyrimų padaryta išvada, kad šizoafektinis sutrikimas, kaip ats­kira diagnozė, neegzistuoja. Dėl tyrimuose pabrėžiamos abejonės šia diagnoze ir diagnostinių kriterijų gausos, kyla daug klausimų, susijusių su šių pacientų gydymu ir priežiūra. Tyrimo tikslas – išanalizuoti įrodymais pagrįstąinformacijąapie šizoafektinio sutrikimo gydymo bū­dus. Atlikta sisteminėmokslinės literatūros apžvalga ir analizė. Duomenųbuvo ieškoma Google Scholar, Up­ToDate, SpringerLink bei Medline (PubMed) duomenųbazėse. Literatūros šaltinių paieška buvo vykdoma nau­dojant nurodytų raktažodžių kombinacijas anglų kalba. Apžvalgai atrinkti viso teksto straipsniai, kurių pava­dinimas ar reikšminiai žodžiai nurodė sąsają su nagri­nėjama tema. Atrinkta, išanalizuota ir apibendrinta 11 straipsnių. Tyrimo rezultatai parodė, kad ankstyvas, laiku skirtas medikamentinis gydymas, kartu su kitais gydymo metodais, duoda geresnius rezultatus. Pacientams, turin­tiems šizoafektinį sutrikimą, daug naudos gali suteikti psichoterapija bei psichoedukacinės programos. Išvada. Šizoafektinio sutrikimo gydymo metodų yra įvairių (far­makologinis gydymas, psichoterapija ir psichoedukacija, elektrokonvulsinė terapija), tačiau jų taikymas per mažai apibrėžtas ir nėra konkrečių gydymo gairių. Priežastis − šizoafektinis sutrikimas vis dar nėra aiškiai apibrėžtas kaip atskira diagnozė.