Andrius Macas, Aurimas Pečkauskas, Martynas Gedminas, Alina Vilkė, Darius Trepenaitis, Arūnas Gelmanas, Janis Zinkus, Linas Pieteris
Santrauka
Šio straipsnio tikslas – apžvelgti portopulmoninės hipertenzijos patogenezės, klinikinių išraiškų, diagnostikos ir gydymo aspektus. Tobulėjant bei plečiantis transplantologijos mokslui, portopulmoninė hipertenzija tampa vis aktualesne problema. Maždaug 5-8% kepenų transplantacijai ruošiamų pacientų pasireiškia ši patologinė būklė. Nustatyta, kad portopulmoninė hipertenzija ženkliai didina komplikacijų, susijusių su kepenų transplantacija, riziką bei blogina pacientų prognozę. Tik nuodugnus pacientų ištyrimas ir kompleksinis plaučių kraujotakos hemodinaminių parametrų bei dešiniojo skilvelio funkcijos įvertinimas leidžia parinkti optimalią gydymo taktiką. Šiuo metu portopulmoninės hipertenzijos patogeneziniai mechanizmai nėra iki galo išaiškinti, bet nustatyta, kad jos išsivystymui turi reikšmės plaučių kraujagyslių endotelio pažaida, vazokonstrikcinių mediatorių dominavimas, kraujagyslių remodeliacija ir trombozė. Kol kas portopulmoninės hipertenzijos gydymo standardai yra „pasiskolinti“ iš kitų etiologijų plautinių hipertenzijų gydymo algoritmų, kadangi dar nėra užtektinai perspektyvinių atsitiktinių imčių tyrimų bei visuotinai priimtų rekomendacijų. Svarbiausią grandies vietą šiuolaikiniame plautinės hipertenzijos gydyme sudaro vazodiliatacinės medžiagos. Ankstyvas ir tinkamas medikamentinis gydymas daugeliui pacientų gali palengvinti simptomus, pagerinti bendrą būklę ir netgi įgalinti sėkmingai atlikti kepenų persodinimo operaciją.
doi:10.5200/sm-hs.2012.109
Raktiniai žodžiai: plautinė hipertenzija; portopulmoninė hipertenzija; kepenų transplantacija; dešiniojo skilvelio nepakankamumas; plautinės arterijos kateterizacija; vazodiliatacinė terapija
DOI: 10.5200/354
Pilnas tekstas: PDF