Aušrinė Urbonienė, Aleksandras Kriščiūnas, Raimondas Savickas
Santrauka
Reabilitacijos programos dažnai orientuojamos į fizinę paciento būklę ir simptomų malšinimą, nepakankamai įvertinant psichoemocinę ligonio būklę, galinčią turėti reikšmės reabilitacijos baigtims. Šio tyrimo tikslas – įvertinti sergančiųjų juosmens-kryžmens rezginio ligomis nerimą ir depresiškumą bei nustatyti sąsajas su reabilitacijos efektyvumu vertinant funkcinės būklės pokyčius. Atliktas prospektyvinis 111 sergančiųjų juosmens–kryžmens rezginio ligomis ambulatorinės reabilitacijos efektyvumo tyrimas. „Roland Moris Negalios klausimynu“ ir „Skaitmenine analogine skausmo skale“ vertinta tiriamųjų funkcinė būklė prieš ir po reabilitacijos bei tirtos sąsajos su tiriamųjų psichoemocine būkle, kuri vertinta „Hospitaline Nerimo ir depresijos skale“. Nustatyti statistiškai reikšmingi pacientų funkcinės būklės pokyčiai po reabilitacijos bei nerimo sumažėjimas. Reikšmingų depresiškumo pokyčių nenustatyta. Depresiškumas ir nerimas susiję su skausmo intensyvumu, trukme, pastovumu, o nerimo – su nuskausminamųjų vaistų vartojimu ir skausmo pasikartojimu. Esant depresiškumui ir nerimui negalia ir skausmas didesni. Ligonių psichoemocinė būklė turėtų būti vertinama ir koreguojama siekiant didesnio reabilitacijos efektyvumo.
doi:10.5200/sm-hs.2013.096
Raktiniai žodžiai: juosmens-kryžmens rezginio ligos, ambulatorinė reabilitacija, nerimas, depresija
DOI: 10.5200/sm-hs.2013.096
Pilnas tekstas: PDF