Danielius Serapinas
Santrauka
Straipsnyje aptariami medicininiai, etiniai ir teisiniai prenatalinės diagnostikos aspektai. Vis sparčiau prenatalinės priežiūros dalimi tampa tyrimai, padedantys nustatyti vaisiaus chromosomų anomalijas ar nervinio vamzdelio defektus. Pirmojo nėštumo trimestro biocheminiai žymenys iš nėščiosios kraujo serumo (laisvas β chorioninis gonadotropinas ir plazmos proteinas A) atliekami nuo 11 nėštumo savaitės iki 13 sav. + 6 d. Antrojo trimestro žymenys(alfafetoproteinas, bendras chorioninis gonadotropinas, nekonjuguotas estriolis) atliekami nuo 14 iki 22 sav. Testų jautrumas, tai yra nustatomų vaisiaus ligos atvejų rodiklis, svyruoja nuo 70 iki 87 proc. Klaidingai teigiami atvejai sudaro 5- 20 proc. Prenatalinė diagnostika susiduria su sudėtingomis etinėmis problemomis ne tik asmens sprendimo priėmimui, bet ir klinikinių paslaugų plėtrai ir valstybės politikos formavimui. Pagrindinis prenatalinės diagnostikos tikslas – pateikti išsamesnę informacija apie vaisiaus sveikatos būklę tam, kad esant reikalui ji būtų pagerinta, bei išsklaidyti nepagrįstą nėščiosios nerimą. Motinos bei vaisiaus teisių klausimas yra bene pati prieštaringiausia teisinė dilema prenatalinėje diagnostikoje. Subtili riba skiria motinos teisę į autonominį sprendimų priėmimą bei vaisiaus teisę į gyvybę ir gerovę. Straipsnyje pažvelgiama į vaisių kaip į pacientą, pateikiant sudėtingus klinikinius atvejus bei remiantis pagrindiniais dviem etiniais principais: gerovės ir pagarbos. Apibendrinant galima teigti, kad prenatalinės diagnostios sąvoka turėtų būti glaudžiai susijusi su perinatalinės medicinos sąvoka.
doi:10.5200/sm-hs.2012.065
Raktiniai žodžiai: prenatalinė diagnostika; embrionas; bioetika
DOI: 10.5200/307
Pilnas tekstas: PDF