Arvydas Šilys, Viktoras Justickis
Santrauka
Piktnaudžiavimas teise – tai „įstatymo panaudojimas prieš įstatymą“ [5], „įstatymo raidės nukreipimas prieš jo tikslus ir dvasią“ [5]. Piktnaudžiavimo teise atveju asmuo siekia panaudoti įstatymą įstatymui priešingais tikslais [10]. Siekiant kuo geriau užtikrinti paciento teises, Lietuvoje priimta daugybė teisės aktų, įsteigtos įvairiausios jų vykdymą prižiūrinčios institucijos. Daugybė įstatymų ir institucijų sukuria ir piktnaudžiavimo galimybes. Teisminio ginčo šalis gali piktavališkai pasinaudoti šiomis galimybėmis tam, kad: 1) užtęstų bylą ir nutolintų nepageidaujamą jos baigtį; 2) išsekintų kitą šalį ilgai trunkančiu procesu ir su juo susijusiomis išlaidomis, taip priverčiant ją atsisakyti ginti savo teisėtus interesus; 3) „nubaustų“ kitą šalį už jos siekimą nustatyti tiesą byloje. Šių tikslų pasiekti mūsų šalyje padeda daugybė funkcijas dubliuojančių priežiūros instancijų, kai daugelis jų viena po kitos pakartotinai nagrinėja tą patį skundą, bet nei vienos sprendimas nėra galutinis. Šios aplin- kybės leidžia teise piktnaudžiaujančiai ginčo šaliai be galo vilkinti procesą. Straipsnyje pristatoma byla, kurioje matomi tipiniai piktnaudžiavimo teise požymiai: 1) paciento skundo nepagrįstumas akivaizdus nuo pat pradžios. Pacientas skundžiasi vaisto šalutiniu povei- kiu, nors buvo dėl to įspėtas, o vaistas panaudotas tik paaiškėjus kitų vaistų neveiksmingumui; 2) tas pats skundas nuosekliai daug kartų tikrinamas, visur prieinant prie tos pačios išvados; 3) į pasikartojančius identiškus, visiškai nereikalingus patikrinimus įtraukiama daugybė sveikatos apsaugos darbuotojų, atitraukiant juos nuo pagrindinių pareigų.
Raktiniai žodžiai: paslaugų kokybė; ligoninė; skundai prieš gydytojus
DOI: 10.5200/sm-hs.2015.034
Pilnas tekstas: PDF